Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2015 03

 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

Keliaudamas šiaurės Galilėjoje po kaimus aplink Pilypo Cezarėjos miestą, Jėzus paklausia savo mokinių, ką galvoja apie jį. Petras visų vardu išpažįsta, kad jis yra Kristus, ištisus amžius lauktasis Mesijas. Siekdamas išvengti dviprasmybių, Jėzus paaiškina, kaip žada įgyvendinti savo misiją. Taip, jis išlaisvins savo tautą, tačiau nelauktu būdu, sumokėdamas asmeniškai: turės daug kentėti, būti atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikels. Petras nepriima tokio Mesijo. Kaip ir daugelis kitų jo laikmečio žmonių, jis įsivaizdavo Mesiją kaip žmogų, veikiantį su galia ir jėga, nugalintį romėnus ir pastatantį Izraelio tautą į savo vietą pasaulyje. Tad jis priekaištauja Jėzui, o šis savo ruožtu įspėja Petrą: „Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (plg. 8, 31-33).

Jėzus vėl iškeliauja, šį kartą Jeruzalės link, kur išsipildys jo mirties ir prisikėlimo likimas. Dabar, kai jo mokiniai žino, kad jis eina mirti, ar dar norės juo sekti? Jėzaus keliamos sąlygos – aiškios ir reiklios. Jis pasišaukia minią bei savo mokinius ir jiems sako:

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“.

Mokiniai juo, Mokytoju, buvo susižavėję, kai sutiko vaikščiojantį ežero pakrantėje, jiems metant tinklus, arba prie mokesčių surinkimo stalo. Neabejodami jie paliko savo valtis, tinklus, stalus, tėvą, namus, šeimą ir sekė paskui jį. Jie matė jo stebuklus ir klausėsi jo išminties žodžių. Iki to momento jie sekė paskui jį džiaugsmo ir entuziazmo vedami.

Tačiau ėjimas paskui Jėzų pareikalauja kažko daugiau. Dabar atrodė aišku, – tai reiškia visiškai dalintis gyvenimu ir likimu: nesėkme ir priešiškumu, net ir mirtimi, ir kokia mirtimi! Pačia skaudžiausia, liūdniausia, ta, kuri skiriama žudikams ir didžiausiems nusikaltėliams. Mirtimi, kurią Šventasis Raštas apibūdina kaip „prakeiktą“ (plg. Įst 21, 23). Vien žodis „kryžius“ kėlė siaubą, buvo beveik neištariamas. Šioje vietoje pirmą kartą šis žodis pasirodo Evangelijoje. Kažin, kokį įspūdį jis paliko savo klausytojams.

Dabar, kai Jėzus aiškiai nurodė savo tapatybę, gali taip pat aiškiai nurodyti ir jo mokinio tapatybę. Jei Mokytojas yra tas, kuris myli savo tautą net mirdamas už ją, prisiimdamas kryžių, taip pat ir mokinys, kad toks būtų, turi prarasti savo mąstymo būdą, kad visame kame galėtų sekti Mokytoju, pradedant nuo kryžiaus:

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“.

Būti krikščionimis reiškia būti kitu Kristumi: būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, kuris nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 5.8); būti nukryžiuotam su Kristumi, kad su Pauliumi galėtų pasakyti: „Jau nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20); „nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Pats Jėzus toliau gyvena, miršta ir prisikelia mumyse. Būti kaip Mokytojas yra krikščionio didžiausias troškimas ir siekis, jis pagimdė didžius šventuosius. Tačiau kaip sekti Jėzumi, kad tokiais taptume?

Pirmas žingsnis – „išsižadėti savęs“, atsiriboti nuo savo mąstymo būdo. Tokio žingsnio Jėzus prašė Petro, įspėdamas, jog mąsto žmonių, o ne Dievo mintimis. Kaip Petras, taip ir mes kartais norime egoistiškai, arba bent pagal savo kriterijus, įtvirtinti save. Siekiame lengvos ir greitos sėkmės, be jokių sunkumų, su pavydu žvelgiame į tuos, kurie daro karjerą, svajojame apie darnią šeimą, norime sukurti aplink save brolišką visuomenę bei krikščionių bendruomenę, nesiruošdami brangiai už tai sumokėti.

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams