Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2016 02

 

„Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ (Iz 66, 13).

Kas nėra matęs vaiko, kuris verkdamas puola motinai į glėbį? Nesvarbu, kad ir kas nutiktų, maža ar didelė bėda, motina nušluosto jo ašaras, apgaubia švelnumu ir netrukus vaikas vėl ima šypsotis. Jam užtenka pajusti jos artumą ir meilę. Taip Dievas elgiasi su mumis, lygindamas save su motina.

Šiais žodžiais Dievas kreipiasi į savo tautą, sugrįžusią iš Babilonijos tremties. Po to, kai matė, kaip sugriaunami jos namai ir šventykla, po to, kai buvo ištremta į svetimą žemę, kur paragavo nusivylimo ir nevilties, tauta grįžta į tėvynę ir turi pradėti nuo griuvėsių, kuriuos paliko sunaikinimas.

Izraelio išgyventa tragedija pasikartoja daugelio kariaujančių valstybių žmonėms, teroro aktų arba nežmogiško išnaudojimo aukoms. Namai ir keliai sunaikinti, jų tapatybės simbolių vietos sulygintos su žeme, turtai išplėšti, maldos namai sugriauti. Kiek pagrobtų žmonių, milijonai priversti bėgti, tūkstančiai randa mirtį dykumoje ar jūroje. Tikra Apokalipsė.

Šis gyvenimo Žodis yra kvietimas tikėti mylinčio Dievo veikimu net ir tuomet, kai jo buvimas (lyg ir) nėra jaučiamas. Tai – vilties skelbimas. Jis yra šalia tų, kurie kenčia dėl persekiojimų, neteisybės, tremties. Jis yra su mumis, su mūsų šeima, mūsų tauta. Jis žino mūsų asmeninį ir visos žmonijos skausmą. Jis tapo vienu iš mūsų, iki mirties ant kryžiaus. Todėl Jis gali mus suprasti ir paguosti. Būtent kaip motina, kuri paima savo vaiką ant kelių ir jį paguodžia.

Reikia atverti akis ir širdį, kad jį „pamatytume“. Tiek, kiek patiriame Jo meilės švelnumą, galėsime perduoti jį tiems, kurie išgyvena skausmus ir išbandymus, tapsime paguodos įrankiais. Tai siūlo ir apaštalas Paulius korintiečiams: „paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 4).

Tai ir Chiarai Lubich artima konkreti patirtis: „Viešpatie, duok man visus vienišuosius… Pajutau savo širdyje aistrą, kokia yra užliejusi ir tavąją, visam tam apleistumui, kuriame plauko visas pasaulis. Myliu kiekvieną apleistą ir vienišą žmogų. Kas paguodžia juos, raudančius? Kas aprauda jų lėtą mirimą? Ir kas spaudžia prie savos širdies neviltin puolusią širdį? Leisk, mano Dieve, man būti apčiuopiamu tavosios meilės sakramentu pasaulyje: būti tavo rankomis, kurios spaudžia prie savęs ir perlydo į meilę visą pasaulio vienatvę“.

Fabio Ciardi

Šiuo vienos ekumeninės grupės iš Vokietijos parinktu žodžiu gyvensime drauge su daugybe įvairių Bažnyčių brolių ir seserų, idant visus metus mus lydėtų šis Dievo pažadas.

atsisiųsti

paaugliams

vaikams