Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2016 07

 

„Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).

Nėra nieko gražesnio, nei išgirsti sakant: „Aš tave myliu.“ Kai kas nors mus myli, nesijaučiame vieni, keliaujame užtikrinti, sugebame pasitikti sunkumus ir kritines situacijas. O jei ta meilė tampa abipusė, viltis ir pasitikėjimas sustiprėja, jaučiamės saugūs. Visi žinome, jog, norint, kad vaikai gerai augtų, jie turi būti apsupti aplinka, kuri yra pilna meilės, ir žmonėmis, kurie juos myli. Tačiau tai galioja ir įvairaus amžiaus žmogui. Štai kodėl Gyvenimo Žodis mus kviečia būti „malonius“ kitiems, t. y. mylėti vienam kitą. Kaip pavyzdys pateikiamas pats Dievas.

Būtent jo pavyzdys mums primena, kad mylėti kitą nėra tik jausmas, o labai konkretus ir reiklus „gėrio kitam“ troškimas. Jėzaus asmenyje Dievas buvo arti ligonių ir neturtingųjų, užjautė minias, buvo gailestingas nusidėjėliams, atleido tiems, kurie jį nukryžiavo.

Taip pat ir mums trokšti kito asmens gėrio reiškia išklausyti jį, nuoširdžiai juo domėtis, pasidalinti su juo džiaugsmais ir išbandymais, rūpintis juo, lydėti jo kelyje. Kitas niekada nėra svetimas žmogus, bet brolis, sesuo, kurie yra dalis manęs, kuriam noriu tarnauti. Tai visai kas kita, nei suvokti kitą kaip varžovą, konkurentą, priešą, kuriam trokštame blogo, kurį norime sutraiškyti ar net sunaikinti, kaip, deja, išgirstame kasdien per žinias. Nors ir nenueiname taip toli, tačiau argi neatsitinka ir mums, kad prikaupiame nuoskaudų, įtarumo, priešiškumo arba paprasčiausiai abejingumo, ar nesidomėjimo žmonėms, kurie mus įskaudino, kurie mums nėra simpatiški arba nepriklauso mūsų socialiniam sluoksniui?

Gyvenimo Žodis mus moko, kad norėti gero kitiems reiškia eiti gailestingumo keliu, pasiruošus atleisti kitam kaskart, kai suklysta. Kalbėdama apie tai, Chiara Lubich pasakoja, jog naujos krikščionių bendruomenės patirties pradžioje tam, kad įgyvendintų Jėzaus įsakymą, ji su savo bendražygėmis sudarė tarpusavio meilės paktą. Tačiau, nepaisant to, „ypač pirmais laikais merginų grupelei ne visada buvo lengva gyventi meilės radikalumu. Buvome žmonės kaip ir kiti, nors ir ypatingos Dievo dovanos palaikomi. Tačiau ir tarp mūsų, ant mūsų santykių galėjo nusėsti dulkės, ir vienybė galėjo susilpnėti. Taip atsitikdavo, pavyzdžiui, kai pastebėdavome kitų ydas ir netobulumus ir pradėdavome teisti, dėl to tarpusavio meilės srovė atšaldavo.

Reaguodamos į šią situaciją, vieną dieną sugalvojome tarp mūsų sudaryti paktą, jį pavadinome „gailestingumo paktu“. Nusprendėme kiekvieną rytą artimą, kurį sutinkame – fokoliare, mokykloje, darbe ir kitur, – matyti naujai, naujausiai, visai neprisimenant jo ydų ir trūkumų, bet viską uždengiant meile. Tai reiškia prisiartinti prie kiekvieno su visiška mūsų širdies amnestija, su visuotiniu atleidimu. Tai buvo stiprus įsipareigojimas, kurį priėmėme visos kartu ir kuris mums padėdavo visada mylėti pirmoms, taip imituojant Dievą, kuris atleidžia ir pamiršta“.

Gailestingumo paktas! Argi ne puikus būdas, auginti gerumą vieno kitam?

Fabio Ciardi

atsisiųsti

paaugliams

vaikams