„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2017 05 „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). |
|
„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) Savo užrašytos Evangelijos pabaigoje Matas papasakoja paskutinius Jėzaus gyvenimo šioje žemėje įvykius. Jėzus prisikėlė ir užbaigė savo misiją: paskelbė atkuriančią Dievo meilę kiekvienai būtybei, žmonijos istorijoje pramynė naują kelią brolybės link. Matui Jėzus yra „Dievas su mumis“, pranašų pažadėtasis Emanuelis, Izraelio tautos lauktasis. Prieš grįždamas pas Tėvą, Jis sukviečia mokinius – artimiausius, – su kuriais vykdė savo misiją, ir pavedė jiems toliau tęsti jo darbą. Sunki užduotis! Tačiau Jėzus juos nuramina: jų vienų nepalieka; priešingai – pažada būti su jais kiekvieną dieną, kad juos palaikytų ir padrąsintų „iki pasaulio pabaigos“. Jo padedami mokiniai galės liudyti, jog sutiko prisikėlusį Jėzų, ką jis jiems kalbėjo ir kaip jis priėmė, buvo gailestingas visiems, idant daugelis kitų galėtų jį sutikti ir kartu sukurti naują Dievo tautą, grindžiamą meilės įstatymu. Galėtume pasakyti, kad Dievo džiaugsmas yra būtent šis buvimas su manimi, su tavimi, su mumis kiekvieną dieną, iki mūsų asmeninės istorijos ir iki žmonijos istorijos pabaigos. Bet ar taip yra? Ar tikrai įmanoma jį sutikti? Jis „yra čia pat, šalia manęs, šalia tavęs. Jis slepiasi vargše, paniekintame, mažame, sergančiame, patarimo prašančiame, laisvės neturinčiame. Jis yra pasibjaurėjimą keliančiame, atstumtajame... Jis sakė: „Buvau išalkęs ir 'mane' pavalgydinote...“ Išmokime Jį atrasti ten, kur Jis yra“ (Chiara Lubich, Gyvenimo Žodis, 1982 birželis). Jis yra savo Žodyje, kuris, jei įgyvendinamas, atnaujina mūsų egzistenciją; Jis yra visur pasaulyje – Eucharistijoje, veikia ir per savo įgaliotus jo tautos tarnus. Jis yra, kai kuriame darną aplink save; tada mūsų malda Tėvui yra veiksmingesnė, tada atrandame šviesos kasdieniams mūsų pasirinkimams. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“: kiek vilties suteikia šis pažadas, padrąsinantis ieškoti Jo mūsų kelyje. Atverkime širdį ir rankas priėmimui ir pasidalinimui, asmeniškai ir kaip bendruomenė: šeimose ir bažnyčiose, darbovietėje ir šventės akimirką, pilietiniame ir religiniame sambūryje. Sutiksime Jėzų, o Jis nustebins mus džiaugsmu ir šviesa – savo buvimo ženklais. Jei kasryt atsikelsime su mintimi: „Šiandien noriu atrasti, kur Dievas nori mane sutikti“, galėsime ir mes išgyventi panašią džiaugsmingą patirtį: „Mano anyta yra labai prisirišusi prie savo sūnaus, tiek, kad net pavydi. Prieš metus jai buvo nustatytas auglys: buvo reikalingas gydymas ir priežiūra, kurios vienintelė jos dukra negalėjo užtikrinti. Tuo laikotarpiu dalyvavau Marijapolyje (Fokoliarų judėjimo vasaros susitikime) ir susitikimas su Dievu-Meile perkeitė mano gyvenimą. Pirma šio atsivertimo pasekmė buvo apsisprendimas priimti anytą į savo namus, įveikiant bet kokią baimę. Mano širdyje užsidegusi šviesa leido pamatyti ją naujomis akimis. Dabar žinau, kad jos asmenyje rūpinuosi ir prižiūriu Jėzų. Mano nuostabai ji atsiliepė į kiekvieną mano gestą tokia pat meile. Prabėgo pasiaukojimo mėnesiai. Kai mano anyta ramiai iškeliavo į dangų, visus apgaubė didelė ramybė. Kaip tik tomis dienomis pastebėjau, kad laukiuosi vaikelio, kurio trokštame jau devyneri metai! Šis vaikas mums yra apčiuopiamas Dievo meilės ženklas.“
Letizia Magri |