Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2017 07

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)

Vargti ir būti prislėgtiems. Perskaičius šiuos žodžius, prieš mūsų vaizduotės akis išnyra vyrai, moterys, jaunimas, vaikai ir seneliai, įvairiais būdais nešantys savo naštą gyvenimo keliu ir besiviliantys, kad ateis diena, kai galės iš jos išsivaduoti.

Šioje Evangelijos pagal Matą ištraukoje Jėzus kviečia: „Ateikite pas mane...“

Aplink Jėzų būrėsi minia, atėjusi jo pamatyti ir pasiklausyti. Daugelis jų buvo paprasti, neturtingi, mažai išsilavinę žmonės, kurie tikriausiai nepajėgė išmokti ir laikytis visų sudėtingų to meto religinių normų. Be to, mokesčiai ir Romos administracija jiems buvo sunki, dažnai nepakeliama našta. Jie gyveno varge ir ieškojo geresnio gyvenimo pasiūlymų.

Savo mokymu Jėzus parodė ypatingą dėmesį jiems ir visiems tiems, kurie buvo iš visuomenės išstumti, nes laikomi nusidėjėliais. Jis troško, kad visi galėtų suprasti ir priimti patį svarbiausią įstatymą, tą, kuris atveria Tėvo namų duris – meilės įstatymą. Išties, Dievas atskleidžia savo stebuklus tiems, kurie turi atvirą ir paprastą širdį.

Jėzus kviečia ir mus šiandien prisiartinti prie jo. Jis apsireiškė kaip matomas veidas Dievo, kuris yra meilė, Dievo, kuris mus be galo myli tokius, kokie esame, su mūsų nesugebėjimais ir ribotumu, mūsų troškimais ir nesėkmėmis! Jis mus kviečia pasitikėti jo „įstatymu“, kuris nėra slegianti našta, bet lengvas jungas, gebantis pripildyti džiaugsmu širdį tų, kurie juo gyvena. Šis įstatymas reikalauja apsisprendimo neužsidaryti savyje, bet diena iš dienos mūsų gyvenimą paversti vis pilnesne dovana kitiems.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“

Jėzus duoda ir pažadą: „ ...aš jus atgaivinsiu“.

Kokiu būdu? Visu pirma savo buvimu, kuris tampa stipresniu ir gilesniu mumyse, jei pasirenkame jį savo egzistencijos atramos tašku; paskui – ypatinga šviesa, kuri apšviečia mūsų kasdienius žingsnius ir leidžia mums atrasti gyvenimo prasmę net tuomet, kai išorinės aplinkybės yra sudėtingos.

Be to, jei pradedame mylėti kaip pats Jėzus mylėjo, meilėje atrasime jėgų eiti į priekį bei laisvės pilnatvę, nes Dievo gyvenimas skinasi kelią mumyse.

Taip rašė Chiara Lubich: „Krikščionis, netrokštantis nuolat mylėti, nevertas krikščionio vardo. Taip yra todėl, kad visus Jėzaus įsakymus galima sutraukti į vieną vienintelį: mylėti Dievą ir artimą, kuriame matomas ir mylimas Jėzus. Meilė nėra grynas sentimentalizmas, o virsta konkrečiu gyvenimu, tarnavimu broliams, visų pirma šalia esantiems, pradedant mažais dalykais, pačiais paprasčiausiais patarnavimais. Charles de Foucauld yra pasakęs: „Kai mylime ką nors, labai realiai esame jame, esame jame meilės dėka, gyvename jame per meilę, nebegyvename savyje, esame ‘neprisirišę’ prie savęs, ’išėję iš’ savęs”. Kaip tik šios meilės dėka mus pasiekia Jo šviesa, Jėzaus šviesa, kaip buvo žadėta: „Kas mane myli… jam apsireikšiu“. Meilė yra šviesos šaltinis: mylint labiau suprantamas Dievas, kuris yra meilė.“

Priimkime jo „įstatymą“ ir pasistenkime mylėti kaip jis mylėjo tūkstančiuose progų, kurios pasitaiko kasdien šeimoje, parapijoje, darbe: atsakykime į įžeidimą atleidimu, verčiau statykime tiltus, o ne sienas ir tarnaukime sunkumų prislėgtiems.

Tuomet šiame įstatyme atrasime ne naštą, bet sparnus, leidžiančius mums skristi aukštai.

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams