„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2019 12 „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24,42). |
|
„Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24,42). Šioje Evangelijos pagal Matą vietoje Jėzus ruošia mokinius galutiniam, netikėtai įvyksiančiam ir juos nustebinsiančiam savo sugrįžimui. Istorinėje Biblijos epochoje buvo daug sunkumų, karų, įvairiausių kančių. Izraelio tautos viltis buvo grindžiama ašaras nušluostysiančio Dievo proveržio lūkesčiu. Tad šis laukimas nebuvo išgąsčio, bet paguodos, suprantamos būsiant išgelbėjimo laiku, motyvas. Jėzus atkreipia mūsų dėmesį į didelę paslaptį: teisingai gyventi dabarties akimirką, nes Jis pats sugrįš, kai mes dirbsime ir rūpinsimės įprastais kasdieniais reikalais, tokiais, kuriuose Dievą paprastai užmirštame, nes esame pernelyg susirūpinę dėl rytdienos. „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“. Budėti – tai kvietimas atmerkti akis, pripažinti Dievo buvimo ženklus istorijoje ir kasdienybėje bei gyvenantiems tamsoje padėti surasti kelią. Netikrumas dėl Jėzaus sugrįžimo dienos krikščioniui reiškia nuolatinio laukimo būseną. Tai jį drąsina intensyviai gyventi dabarties akimirkoje: mylint šiandien, o ne rytoj, atleidžiant dabar, o ne vėliau, keičiant tikrovę šį momentą, o ne tada, kai atsiras laiko įsipareigojimų pilnoje darbotvarkėje. Apmąstydama šį Žodį, Chiara Liubich rašė: „Ar pastebėjai kaip tu negyveni gyvenimo, o vis velkiesi, laukdamas to „vėliau“, kuriame turėtų pasirodyti „grožis“? Iš tiesų šios „grožis“ – „vėliau“ situacijos ateina, tačiau jos nėra tai, ko lauki. Dieviškasis instinktas skatina laukti kažko, kas galėtų tave patenkinti. Galbūt galvoji apie šventinę dieną, apie laisvą laiką ar apie ypatingą susitikimą, kuriam pasibaigus vis tiek lieki nepatenkintas ar bent jau nevisiškai. Ir toliau tęsi nuobodžią egzistenciją, neišgyvendamas tikrumo, o vis naują laukimą. Tiesa ta, kad tarp gyvenimą sudarančių dalykų yra vienas, nuo kurio niekas negali pabėgti – tai asmeninis susitikimas su ateinančiu Viešpačiu. Tai yra „grožis“, kurio tu nesąmoningai sieki, nes esi sukurtas laimei. O pilną laimę tau gali suteikti tik Jis“. „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“. Viešpats Jėzus išties ateis kiekvieno gyvenimo pabaigoje, tačiau jau dabar galime jį atpažinti tikrai esantį Eucharistijoje, kai ją švenčiame ir ja dalijamės, jo Žodyje, kai jo klausomės ir juo gyvename, kiekviename brolyje ir seseryje, kai juos priimame, Jo balse, kalbančiame mums sąžinėje. Šiandien gyvenimas mums kelia daug iššūkių, todėl klausiame: „Kada gi baigsis ši kančia?“ Viešpaties proveržio negalime laukti pasyviai, turime išnaudoti kiekvieną momentą, kad pagreitintume Dievo karalystės atėjimą, Jo brolybės planą. Kiekvienas mažas meilės gestas, gerumas, kiekviena dovanota šypsena perkeičia mūsų buvimą į besitęsiantį ir vaisingą laukimą. Paco yra kapelionas vienoje Ispanijos ligoninių, kur daug pacientų yra vyresni, kenčiantys nuo senatvinių ligų. Jis pasakoja: „Belsdamasis į vieno paciento, dažnai pasisakydavusio prieš tikėjimą, kambario duris akimirksnį suabejojau, tačiau labai norėjau jam liudyti Dievo meilę. Įėjau su tokia šypsena, kaip tik gražiausiai galiu ją išreikšti. Man atsakė: taip! Ir atliko išpažintį, priėmė Eucharistiją bei Ligonių patepimą. Dar šiek tiek pasilikau su juo. Man išeinant jis buvo ramus, o jo dukra nustebusi“. Letizia Magri |