„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2021 07 „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“ (Mt 9,22). |
|
„Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“ (Mt 9,22). Apsuptas minios Jėzus keliauja: neviltį išgyvenantis tėvas meldė Jo, kad ateitų pas ką tik mirusią dukrą. Jėzui beeinant keliu, įvyksta ir kitas susitikimas: iš minios prasiveržia moteris, kuri daugelį metų kenčia kraujoplūdį. Tai tokia fizinė būklė, kuri verčia ją riboti ir šeimos bei socialinius santykius. Moteris Jėzaus nekviečia, su Juo nekalba, tačiau prisiartina iš paskos ir paliečia apsiausto apvadą. Ji įsitikinusi: „Jei tik palytėsiu Jo drabužį, aš būsiu išgydyta nuo ligos, kuri man sukelia kančią“. Ir štai Jėzus atsisuka, pažvelgia į ją ir nuramina: tavo tikėjimas išgydė tave. Ir čia kalbama ne tik apie fizinę sveikatą, bet ir per Jėzaus žvilgsnį, pajaustą Dievo meilę jai. „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“ Ši Mato Evangelijos ištrauka ir mums atveria netikėtą perspektyvą: Jėzus visada keliauja drauge su mumis, tačiau tam, kad nepraleistume susitikimo su Juo, reikalinga ir mūsų iniciatyva. Mūsų tikėjimo kelias, nors ir nelygus, nužymėtas klaidomis, silpnybėmis bei nusivylimais, vis dėlto labai vertingas. Jėzus yra tikrojo gyvenimo Viešpats ir trokšta tuo gyvenimu dalintis su visais mumis, savo dukterimis ir sūnumis, kurie Jo akyse yra turtingi tuo orumu, kurio jokios gyvenimo aplinkybės negali panaikinti. Būtent dėl to šiandien Jėzus sako ir mums: „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“ Norint gyventi šiuo Žodžiu, gali padėti tai, ką medituodama šią Evangelijos ištrauką, parašė Chiara Lubich: „Tikėdamas žmogus aiškiai parodo, kad nepasitiki pačiu savimi, bet paveda save Tam, kuris yra galingesnis už jį patį. (...) Jėzus pavadina išgydytą moterį dukterimi. Taip Jis atskleidžia, ką iš tiesų trokšta jai duoti: ne tik kūno išgydymą, bet dieviškąjį gyvenimą, galintį ją pilnai atnaujinti. Iš tiesų Jėzus daro stebuklus todėl, kad žmonės priimtų jo atneštą išgelbėjimą, atleidimą, tą Tėvo dovaną, kuri yra Jis pats ir kuri gali perkeisti žmogų. (...) Taigi, kaip gyventi šiuo Žodžiu? Visiškai pasitikint Dievu ištikus sunkumams. Šis požiūris, be abejo, nemažina mūsų atsakomybės, neišlaisvina nuo to, kad privalome atlikti visą savo dalį. (...) Mūsų tikėjimas gali būti išbandomas. Tai mes matome ir šios kenčiančios moters asmenyje, moters, kuri sugeba įveikti minios užtvarą, skiriančią ją nuo Mokytojo. (...) Tad turime turėti tokį tikėjimą, kuris nesusvyruoja atsiradus išbandymams. Be to, turime parodyti Jėzui, kad supratome, kokią beribę dovaną, t. y., dieviškąjį gyvenimą, Jis mums atnešė. Turime būti Jėzui už ją dėkingi. Ir turime ją atitikti.“ „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“ Šis aiškumas leidžia nešti išgelbėjimą kitiems, švelniai paliečiant tą, kuris šiuo metu patiria kančią, vargą, tamsą, sumišimą. Taip atsitiko vienai motinai iš Venesuelos, kuri rado savyje drąsos atleisti: „Desperatiškai ieškodama pagalbos, dalyvavau susitikime, skirtame Evangelijai, kur išgirdau dviejų Jėzaus frazių komentarus: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ bei „Mylėkite savo priešus“. Kaip galėjau atleisti tam, kuris nužudė mano sūnų? Bet manyje jau buvo pasėta sėkla ir aš galiausiai priėmiau sprendimą atleisti. Dabar tikrai galiu save vadinti Dievo dukra. Neseniai mane iškvietė akis į akį susitikti su areštuotu sūnaus žudiku. Iš tiesų buvo sunku, tačiau čia įsiterpė Dievo malonė. Mano širdyje nebuvo neapykantos, pagiežos, tik didžiulis gailestis ir troškimas patikėti jį Dievo Gailestingumui.“ Letizia Magri |