Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

2013 09 06 – 08 dienomis Romos priemiestyje Castel Gandolfe vyko susitikimas. Ten buvo suvažiavę 650 žmonių iš 35 šalių, dirbančių įvairiausiose ugdymo srityse: pradedant šeimomis, mokytojais ir baigiant jaunimu ir net paaugliais. Buvo pristatyti įvairiausi projektai, veikiantys brolybės principu, įgalinantys kartu būti ir ugdytis labai skirtingų kultūrų ir įsitikinimų žmonėms, pvz. musulmonams ir krikščionims.

Savo įspūdžiais ir keletu ypač įstrigusių minčių grįžus iš tarptautinės konferencijos – laboratorijos pavadinimu „Learning fraternity“ dalinasi Giedrė, fokoliarų judėjimo Dievo savanorių atšakos atstovė.

Taigi brolybės mokykla prasidėjo nuo Chiaros Lubich minties: „Kad suprastumėme tiesą, ją reikia ne tik išmokti mintinai, bet ir įgyvendinti“.

Diena prasidėdavo nuo sukaupiančios minties – kaip tos dienos motto. „Dialogas – tai yra su meile atsisakyti savo idėjų, jausmų tam, kad pažintume kito ir taptume turtingesni – tai kelias į brolybę“. Iš temos apie ugdymą ir globalizaciją – kaip suprasti globalizaciją? Globalizacija – tai yra pripažinimas savęs ir kitų kaip brolių. Skirtingos kultūros – tai dovana vienų kitiems. Skirtingos kultūros, tai kaip skirtingos orkestro natos, bet kai skamba kartu – yra gražu.

Patirtis iš vienos Egipto mokyklos, kur kaip ugdymo priemonė naudojamas Meilės kubelis.Tą priemonę įvedė vienas anglų kalbos mokytojas, krikščionis. Nors mokykloje mokosi skirtingų religijų – krikščionių ir musulmonų vaikai, kubelis juos suvienijo. Gyvendami pagal ant kubelio sienų parašytas taisykles jie kiekvienas tapo geresniu musulmonu, ar geresniu krikščioniu – tą patys pasakojo vaizdo įraše. Ypač įstrigo ant vienos kubelio sienos parašyta taisyklė: „Mylėk kito Dievą, kaip savo“. Tą kubelį vaikai mesdavo ryte ir pagal iškritusią taisyklę gyvendavo visą dieną.Po to parašydavo kaip sekėsi ir tas patirtis pakabindavo mokyklos skelbimų lentoje. Keisčiausia, kad ir krikščionys ir musulmonai kartu jautėsi gerai – nors tai religinės taisyklės: mylėk kitą kaip save; mylėk pirmas; mylėk Dievą kitame.

Kita patirtis – taikos kūrimo patirtis: du vaikinai iš Venecijos mokyklos suorganizavo ir vežė patys paramą nukentėjusiems nuo balkanų karo.Kitą kartą vežančiųjų paramą jau buvo pilnas autobusas.Tai rodo,kad jaunimas nori taikios europos.Tie kurie duoda ir tie kurie ima – vienodų teisių žmonės.Tokios išvados buvo prieita, apibendrinant patirtis. Ir kad brolybės galima išmokti bei jos mokyti reikia.

Sekančią dieną, šeštadienį buvo pasiūlyta pradėti mintimi: Mokėti mylėti – yra viskas. Mūsų visuomenėje visa energija naudojama kitiems tikslams, o meilės menui tiek neskiriama. Sužeisdamas kitą – negaliu nesužeisti savęs.

Vėl įdomios patirtys, pakeitusios santykius tarp žmonių į geresnius, dėka tokio renginio, kaip bėgimas kartu vardan taikos – Run 4 unity.Tą patyrė ir papasakojo žmonės iš Belfasto. Po šio bėgimo projekto įgyvendinimo jų bendruomenėje Belfaste, pasikeitė gyvenimas, pagerėjo tarpusavio santykiai. Prieita išvada, kad niekas negali išmokti brolybės vien tik klausydami, reikia vietų kur to būtų galima išmokti.

Vienoje konfliktinėje zonoje, kur buvo didžiulė įtampa tarp žmonių, buvo įkurta šokių mokykla paaugliams. Besimokydami šokti paaugliai suprato, kad jie yra broliai ir seserys. Šokis gali nutraukti visus barjerus ir pakeisti santykius į geresnius.

Sekmadienio dienos mintis buvo dar gražesnė: Didžiausias žmogaus poreikis – būti mylimam ir mylėti. Religinė mintis – kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu – atneša puikius vaisius pedagoginėje srityje.

Apibendrinti ir atsakyti į klausimus buvo pakviesta brazilė Vera Araujo, sociologijos ekspertė. Į klausimą, kaip reaguoti į globalizaciją, ji atsakė taip: „Globalizacija – jau yra kultūra pati savaime. Neverta atsisakyti globalizacijos. Reikia išmokti su ja elgtis, pasiimant visą įmanomą gėrį iš jos.Turime išmokti dovanos kultūros, išmokti ja gyventi. Dovanos kultūra yra tai, kad tu turi būti dovana kitam. Aš negaliu pasakyti kitam – tu esi mano brolis. Aš turiu būti brolis kitam. Dovanos kultūra – tai nėra jausmo ar širdies kultūra. Tai yra atsakomybės kultūra – ir asmeniškai, ir kartu. To reikia globalizacijai. Būti atsakingiems ir būti solidariems, t.y. vienytis su kitu. Įlysti į kito odą. Ne stebėti iš šalies, bet įšokti į gyvenimą. Tam reikia kantrybės. Mums reikia būti pasaulio žmonėmis, turėti savo savitumą, bet būti ir pasaulio žmonėmis. Reikia būti pasiruošus atiduoti gyvybę už savo tautą – t.y. rūpintis ir būti atsakingais už aplinką ir t.t. ir tuo pačiu būti pasaulio žmonėmis. Kultūrinis savitumas ir kartu atviras kvėpavimas. Mylėk kito tėvynę, kaip savo. Žiūrėkim į žmoniją kaip į šeimą, vedančią į suvienytą pasaulį, neatsisakydami savitumo.

Ar įmanoma pasiekti brolybę? Tam reikia rakto. Turime būti pasiruošę susitikti su sunkumais, pasiruošę būti išduoti. Pradžioje nesėkmės, nuopuoliai tavęs nedžiugina, tik sukrečia. Bet jų išvengti neįmanoma, nori to, ar nenori. Jei kiekvienoje sunkioje situacijoje, skausme sugebėsime pamatyti Nukryžiuotojo, visų apleisto Nukryžiuotojo veidą – iš tos situacijos išeisime gyvi. Ta akimirka, kurioje esame kartu su Apleistuoju Nukryžiuotuoju yra akis, kuria Dievas į mus žiūri, o mes žiūrime į Dievą. Iš jos tokiu būdu galime išeiti „gyvi“, gali būti sunku psichiškai, bet jėga nedingsta. Tai vienintelis kelias išeiti iš kiekvieno skausmo išliekant gyvu.

Susitikimo pabaigoje eilė žmonių ėjo išsakyti patirtus įspūdžius, kilusias mintis po konferencijos. Įstrigo keletas ypatingesnių:

Paaugliai iš Trento, jaunuoliai kalbėjo: „Jei norim ką nors pakeisti pasaulyje,turim patikėti kad Dievas šaukia, jei nepatikėsim, niekas nepasikeis. Turime veikti kartu. Man padeda ugdytis kiti žmonės, draugai. Padedame vieni kitiems“.

Kitas sakė: „Supratau, kad kas nors gali keistis darant mažus dalykus – paduodant padėklą valgykloje ar panašiai, tai padeda užmegzti naują ryšį“.

Dar kitas: „Galime ugdytis kartu su vaikais, galime išmokti iš vaikų. Vieni iš kitų mokomės ir ugdome vieni kitus. Neatmeskime mažų dalykų, kurie gali tapti dideliais. Visi – vaikai ir mokytojai, turime pasinerti į gyvenimą, turime susėsti kartu, nesipriešinti, o pasikeisti, pasidalinti skirtingumais. Skirtingumai praturtina ir juos reikia išsaugoti, kaip savitumus“.

Pabaigoje buvo priimtas 10 punktų manifestas, kuriuo visi dalyvavę įsipareigoja gyventi toliau. Štai keletas iš jų:

– Ugdyti savo gyvenimu – liudyti brolybę, pasiūlant dialogą, pasitikėjimą ir besąlyginį kito priėmimą.

– Gyventi meilės menu – remiantis juo kiekvienoje edukacinėje veikloje; mylėti visus, mylėti pirmam – objektyviu būdu, įvertinant kito poreikius ir ypač silpniausius.

– Palaikyti tarpusavio ryšius.

– Mokytis kartu tam, kad mokyti kartu-spręsti iškylančias problemas kartu,išnaudojant problemą kaip galimybę atsirasti brolybei.

– Priimti kylančius konfliktus ir asmenines, santykių, kultūrines ir socialines ribas ir visa tai transformuoti, sudarant galimybę augimui ir dialogui, visada pradėti iš naujo.

– Skleisti brolybės kultūrą.

– Išeiti už savo šeimos, klasės, grupės, miesto, kultūros, šalies ribų tam, kad mokytis ir gyventi kartu brolybės „menu“, tampant pasaulio piliečiais.

Giedrė