Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Visuminis ugdymas

Esu pedagogė Italijos Užsienio reikalų ministerijos ugdymo projekte, įsteigtame „Saulės spindulio“ vaikų darželyje Kryževci miestelyje, Kroatijoje. Tuomet išsikėlėme sau uždavinį dalyvauti “naujojo žmogaus ugdyme” ir visuminiai, integraliai formuoti vaiko asmenybę. Iš šios vizijos išsirutuliojo tikslas –įtraukti vaikus į besitęsiančiostarpusavio sąveikos procesą su vienmečiais, suaugusiais, aplinka, kultūra, pasauliu.

Ugdymo programos kryptimi pasirinkome visuotinės brolybės siekį ir humanistinę pedagogiką su Agazzi pedagogikos elementais.

Kodėl tai rinkomės?

Šiandienos visuomenė patiria globalius iššūkius, kurie reikalauja ne vien globalizuotų, universalių, bet ir kokybiškai naujų atsakymų. Šiuo atsaku gali tapti “visuotinė brolybė”, autentiškas naujas kultūrinis projektas ir visuomeninio sambūvio plėtojimas.

Naujas pedagoginis turinys reikalauja antropologiškai brandaus pagrindimo, naujo žvilgsnio į žinias, metodologijos individualizavimo, tinkamo naujoms kartoms šiuo sudėtingu istorijos periodu.

Svarbu pradėti nuo pačių jauniausių, kad palaipsniui žmonija įgautų daugiau solidarumo, teisingumo, abipusiškumo, laisvės, taikos tokios antropologijos šviesoje, kuri asmenį laiko centre:žmogų santykyje, pajėgų kurti ryšius, nepaisant vidinių ir išorinių susiskaldymų.

Asmuo kaip dovana

Visuotinai žinoma, kad pagrindinis asmens poreikis - būti pripažintam savo unikalioje, nepakartojamoje tapatybėje ir nelikti tiesiog skaičiumi ar objektu. Chiaros Lubich išsakyta mintis atveria vertybių horizontus: pirmoji vertybė yra žmogus, “kurio egzistencija yra Dievo meilės dovana ir kuris kuria kultūrą ir vertybes” (1999).

Savęs kaip dovanos atradimas suteikia asmeniui psichologinį saugumą, kuris duoda gyvenimui skonį ir jėgų pranokti save, gyventi, mylėti, kurti bendrystę.

Šiame kelyje pedagogika ir psichologija atsiveria transcendencijai. “Jei mes išlaisvinami iš savojo Aš, visų sąlygotumų, reiškia, kad mes priimame save be kaukių, idant galėtume suderinti savo valią su transcendentine valia, mylinčią kito būtį” (Chiara Lubich, 1999).

Psichologas A. Maslow (1973) sakė: “Tie asmenys, kurie tikrai yra save realizavę, turi gilesnį tarpasmeninį santykį palyginus su kitais. Jie pajėgūs didesniam susitapatinimui ir meilei, didesniam solidarumui, didesniam savo ego apribojimui”.

Asmeniu esame tokiu laipsniu, kokiu turime potencijos santykiui su kitu. Cituojant žydų – vokiečių filosofą Martiną Buberį, santykis AŠ-TU įgalina asmenį sustikimui ir pilnai panardina į dialogo dinamiką. Maslow, Levinas, Ricoeur ir kiti psichologai, pedagogai ir filosofai ieškojo meilės dialektikos, kuri apimtų savęs atidavimo kitam plotmę. Chiara Lubich atsiliepdama į tai įvardino, kad pati būtis yra Meilė. “Mes esame, jei esame meilė.”. “Jei, pavyzdžiui, aš turiu gėlę, kurią atiduodu, tai prarandu ją ir tame praradime aš prarandu dalęlę savęs; išties, kadangi aš atiduodu šią gėlę, manyje auga meilė (aš esu).” (Chiara Lubich, 1999) Sunku tiksliau apibrėžti asmenį, kuris tik būdamas tokiu gali save dovanoti.

Tai autentiškiausias “humanizmas”, koks gali būti suvoktas ir pasiektas.

Apžvelkime universaliosios brolybės ugdymą kaip pamatą ateities ir visuomenės kūrimui.

Keletas pedagoginių gairių

Taigi, kokias pedagogines nuostatas mes išbandėme ir tebebandome, plėtodami savo didaktinį projektą?

- Ugdymas taikai: reiškia patiems ugdytis ir ugdyti kitus siekiant taikos (su savimi pačiu,

su kitais, su gamta), kol taika tampa gyvenimo stiliumi.

“Saulės spindulio” darželyje mes kuriame taiką savyje per psichomotorinę veiklą ir dirbdami su emocijomis. Mes turime minkštąjį kampelį savitiems vaiko socialiniams ir emociniams poreikiams patenkinti. Tai teikia vaikui saugumą ir džiaugsmą.

Taika su kitais yra ugdoma mišriose grupėse, naudojant metodą ”vyresnysis padeda jaunesniajam”, sukurtą Rozos Agazzi bei socializuojančius užsiėmimus darželio patalpose ir lauke.

Taika su gamta yra kuriama dirbant darže: kiekviena grupė turi savo sklypelį, kuriame sėja, augina ir renka derlių, išmoksta suprasti ekosistemą, imasi ekologinės veiklos darželyje, miesto parkuose, rūšiuoja šiukšles ir t.t.

- Socialinis, etinis ir pilietnis ugdymas: telkiasi ties tokiomis tematikomis kaip sugyvenimas, abipusiškumo kultūra ir teisingumas, demokratija ir orumas.

- Ugdymas, tarnaujantis pažangai: siekia formuoti autentišką pažangos sampratą,

pagrįstą kompleksiškumu, tarpusavio priklausomybe, atvirumu ir naujais tęstiniais uždaviniais

bei gebėjimu kurti vienybę įvairovėje.

- Priėmimo kultūros ugdymas.

Kaip mes priimame kitus? Koks yra svetingumo pagrindas?

Svetingumą siejame su namais, kito priėmimo vieta, bet svarbiau nei tokios erdvės “turėjimas” yra “buvimas” tokia vieta; sukurti ją viduje ir prie jos priderinti savo vidų. Tarpkultūrinių ir tarpasmeninių ryšių pamatas yra autentiškumo ir nuoširdumo nuostatos.

Mes čia kalbame apie priėmimo meną, kuris apima kito pakvietimą ir savęs decentralizavimą, pajudėjimą kito link. Tai empatijos nuostata, kuri apima empatišką tylą, - “klausymosi meną”. “Aktyvus klausymas” : tai viso asmens reagavimas, kuris pareikalauja susikaupimo (taip pat mentalinio), emocinio įsitraukimo, kūno dalyvavimo, dėmesingumo kontekstui, suvokimo, kad kitas asmuo yra turtingos ir unikalios realybės nešėjas.

Klausymas reiškia buvimą tyloje,klausymąsi akimis, žvilgsniu, gestais, šypsena.

- Ekologinis ugdymas: reikalauja teisingos “ekologinės etikos”. Aplinkosauginis ugdymas

kaip kultūrinio ir socialinio augimo faktorius.

- Ugdymas komunikacijai: turi vykti visuotinės brolybės perspektyvoje. Tai požiūris į

šeimą, mokyklą ir ugdymo institucijas kaip į „socialinių komunikacijų centrus”, pašalinančius uždarumo riziką.

Šioje perspektyvoje pagrindinė būtina vertybė yra meilė kaip buvimo išraiška, įgalinanti mus kurti naujus santykius, keičiant „turėjimo kultūrą” į „davimo kultūrą”. Meilė motyvuoja naujų institucijų, užtikrinančių geresnes sąlygas piliečiams, pašauktiems siekti iškilių bendrabūvio tikslų, kūrimąsi.

Meilės menas

Visi žinome, kad pirminis ugdymo instrumentas yra ugdytojas. Taigi, klauskime savęs, kaip ugdytojas gali įkūnyti meilę? Kokios yra svarbiausios meilės nuostatos?

Dėl savo antropologinės gilumos meilė reikalauja ir tvirtų įgūdžių.

Meilės menas gali būti išreikštas penkiais pagrindiniais bruožais:

- Mylėti kiekvieną. Tikra broliška meilė yra visuotinė, nešališka, neatmeta nei vienos kategorijos, lyties, etninės grupės, odos spalvos, tautos, religijos. Aukso taisyklė, egzistuojanti daugelyje religijų, sako: kiekvienas turi elgtis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su juo arba “negali elgtis su kitu taip, kaip nenori, kad būtų elgiamasi su tavimi”. Kiekvienas gali dalyvauti šiame meilės rate.

- Mylėti pirmam. Tai meilė, kuri kituose mato kitą save. Gandhi sakė: „Tu ir aš esame viena, aš negaliu sužeisti tavęs, nesužeidęs savęs”. Imtis iniciatyvos meilėje reiškia laužyti barjerus, įveikti kliūtis. Raktinis žodis dialogui yra pradžia, ledų laužymas, radimas teisingo elgesio, tinkamo žodžio, kuris išjudintų ir pastūmėtų procesą.

- Būti viena. Tai pati meilė. Ji reiklauja impulso, skatinančio eiti ieškoti kitų ten, kur jie yra, savoje situacijoje. Tai reiškia kito žmogaus sunkumų ir džiaugsmų priėmimą ir pavertimą savais tam, kad būtum šalia ir padėtum konkrečiai. Tai - persiimti kitų jausmais, kad megzti tikrą brolišką dialogą su kiekvienu. „Ar mes veikiame iš meilės, kuri “nieko” nepareikalauja iš mūsų?“ Chiara Lubich (2004) sakė: “kitas gali atskleisti save, nes priima mumyse tą, kas jį pripažįsta, gali save dovanoti, nes mumyse sutinka tą, kas jo klausosi. Mes sužinome apie kito kultūrą, religiją, kalbą. Mes įeiname į jų pasaulį ir praturtėjam tuo.”

-Mylėti priešą. Tai mąstymo keitimas ir tikras žmogiško sugyvenimo rodiklis, išsklaidantis susipriešinimą ir konfliktus, prievartą, išnaudojimą ir priespaudą. Priešo meilė yra būdas įgyvendinti teisingumui, kuris nėra paremtas įstatymu ar atpildu, bet sukuria erdvę atleidimui, gailestingumui ir išteisinimui.

- Tarpusavio meilė. “Jei šia meile gyvena daugiau individų, ji tampa abipuse: šeimoje, darbo aplinkoje, grupėse, kompanijose. Tarpusavio meilė kuria vienybę.”

Labai naudinga didaktika ir ugdymo instrumentas praktikuojant šias charakteristikas yra meilės kubelis. Kiekvieną rytą kartu su darželio vaikais mes išridename kubelį ir skaitome mintį, kuria gyvensime visą dieną. Kiekvienas ugdytojas, vaikas įsipareigoja mylėti kiekvieną, mylėti pirmas, mylėti priešą…

Meilė, empatija, priėmimas ir klausymas padeda suprasti kitus, bet to negana. Komunikacijos instrumentas yra dialogas.

Kokia yra dialogo metodologija? Koks jo bruožas? „Tai dvasinio bendravimo menas. Jo charakteristikos yra šios: pirmiausiai aiškumas, dialogas yra visaapimantis. Jis išvalo mintis, suaktyvina aukščiausias žmogaus kompetencijas. Kita jo charakteristika yra minkštumas: dialogas neturi arogancijos, jis nėra nei grubus, nei užgaulus. Jo galia yra vidinė - dėl tiesos, kurią atspindi, dėl gerumo, kurį spinduliuoja, dėl pavyzdžio, kurį siūlo. Tai nėra komanda, nei primetimas. Jis taikus, vengia prievartos, kantrus ir dosnus. Pasitikėjimas padeda augti atsivėrimui ir draugiškumui; jis supina sielas, pritraukdamas jas prie Dievo, kuriame nėra egoistinių tikslų. Pagaliau tai pedagoginė nuovoka, charakterizuojanti psichologines ir moralines nuostatas norinčių klausytis ir būti jautriais, sąmoningai keičiančių save ir savo būdą, pašalinant nedėkingumą ir nesupratimą.

Tokiame dialoge yra įgyvendinama jungtis tarp pasitikėjimo ir gailestingumo, supratimo ir meilės (PauliusVI, 1964). Dialogas neabejotinai yra pliuralus, daugiatautis, multietniškas, multireliginis, multikultūrinis. Tai dialogas, preciziškai naudojantis „tapimo viena” techniką, kuri nėra tik geranoriškumo santykis, atvirumas, pagarba, tai praktika, reikalaujanti tapti visiškai tuščiam, kad sugebėtum atiduoti save kitiems ir suprasti juos.

Norint įgyvendinti šias gaires, reikalinga ne tik aiški asmens koncepcija, bet ir kitos fundamentalios humanistinės vertybės: tai gebėjimas kentėti ir abipusiškumas.

Kentėjimo prasmė – ugdymas sunkumams

Žmonės dažniausiai mėgina išvengti skausmingos patirties visais įmanomais būdais. Ugdyme dažnai perdėtai saugome jaunimą nuo visų sunkumų, tad jie ima matyti gyvenimą kaip patogų ėjimą nuolaidžiu šlaitu, paprastą ir komfortišką. Ištiesų taip juos pasmerkiame dideliems keblumams, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo išbandymais ir pasyvumui prisiimamos atsakomybės už save, kitą ir visuomenę, atžvilgiu.

Ugdyme yra būtina palaipsniui judėti nuo pradinės priklausomumo fazės prie autonominės moralės. Tai reiškia atsiskyrimą, apleidimą (pavyzdžiui, vaiko atsiskyrimas nuo motinos - tai perėjimas, kuriam būdingas kentėjimas, bet būtinas žmogaus tapsmui; taip mažesnio brolio priėmimui būdingas skausmingas perėjimas iš centrinės, egoistinės pozicijos prie socializacijos…)

G. Jungas sakė, kad patį aukščiausią įmanomą personalizacijos lygį buvo pasiekęs Jėzus, kai šaukė ant kryžiaus „Dieve mano, kodėl mane apleidai?” nes kaip tik tuo momentu, kada jis, būdamas Dievu, turėjo mirtingo žmogaus patirtį, jo žmogiška prigimtis įžengė į dievišką plotmę…” (Edinger, 2000) Šis šauksmas yra ugdytojo simbolis, kuris tiki, nepaisant visų apribojimų.

Jei pažvelgsime į šią viziją iš antropologinės perspektyvos, matysim, kad ji sutampa su mūsų kaip ugdytojų užduotimi, kai išgyvenam savo mokinių, studentų ribotumą ir mūsų pačių kaip mokytojų, psichologų, pedagogų, profesorių. Ugdymas sunkumams padeda peržengti ribotumus ir yra kertinis humanistinės pedagogikos akmuo – pastanga, kuri kasdien įtraukia tiek ugdytojus, tiek ir ugdomuosius.

Bendrystė ir abipusiškumo ugdymas

Nežiūrint nesuskaičiuojamų įtampų ir karinių konfliktų vykstančių visame pasaulyje, bendravimo ir vienybės poreikis jaučiamas visur. Šis vidinis impulsas gali pavirsti ugdymo procesu visose gyvenimo srityse ir įgyvendinti bendrystę.

Toji vienybė turi visada gerbti skirtingumą ir laisvę, ji turi būti kuriama individų ir tautų, kurie yra patys savimi, savojo indentiteto ir kultūros nešėjai, yra atviri ir pasiruošę dialogui su kitais.

Tai primena utopinį projektą, tačiau kiekviena autentiška pedagogika turi savyje utopijos dimensiją. Kai išgyvename tikrą abipusį santykį, per meilę, kuri pajėgi mylėti net ir nesulaukdama atsako, t.y. mylėti priešą, per meilę, kuri pajėgi atleisti, autentiškesnė visuomenė, bendruomenė sukuriama. Šis bendruomeninis gyvenimas turi savyje transformacijos kodą, keičiantį ne tik ugdymą, bet ir visuomeninį gyvenimą. Jis daro poveikį visoms sritims, pradedant ekonomika ir darbu ir baigiant politika, teisingumu ir komunikacija.

Dėl to svarbus savęs pažinimas, nuolatinis ugdymasis, kad ir mažose ugdytojų grupelėse, mokyklose, klasėse, universitetuose, kur galima dalintis savo patyrimu, pedagoginiais projektais, susijusiais su šiomis gairėmis. Dėl to stengiamasi paversti kievieną grupę šeima - laboratorija, daiginančia šias sėklas. Svarbus komandinis darbas, įtraukiantis visą personalą ir tėvus. Stengiamasi įgyvendinti Rozos Agazzi moto: „Mokykla turi atkartoti namų dvasią, kuri yra natūrali vaiko ugdymo aplinka, o mokytojai privalo turėti motinišką širdį ir meilę.” Šis meilės klimatas, bendravimas ir kasdienis dialogas padeda atlikti mūsų darbą ir įveikti sunkius momentus. Vaikai auga savarankiški, laisvi, autentiški, kūrybingi taikios ateities kūrėjai ir statytojai.

Ana Lisa Gasparini