Pirmieji krikščionys, kaip liudija sena tradicija, susitikę sveikindavosi žodžiais: „Kristus prisikėlė“. Šis pasisveikinimas dar išlikęs šiandien, ypač Ortodoksų Bažnyčioje. Tai džiugus skelbimas nepaprasto įvykio, tokio gyvo ankstyvojoje Bažnyčioje, nes Jėzaus gyvenimas buvo dar visiškai naujas krikščionių atmintyje. Dabar, po 2000 metų, mūsų bažnyčiose tvyrantis pamaldumas neretai pasižymi rimties kupina tyla. Tai, be abejo, dievobaimingumo išdava, tačiau perdėm individualistinio, jam labai trūksta džiaugsmingo žinojimo, kad Prisikėlusysis yra čia, su mumis.Paklauskime savęs, ar mūsų pamaldumo formos ir apskritai mūsų krikščioniškas gyvenimas dera su pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimu? Ar mūsų gyvenimas perėmęs tai, ką naujo Šventoji Dvasia atnešė mūsų laikais?
Pasaulis laukia Bažnyčios
Vatikano II susirinkimo tėvai (iš naujo) atrado Bažnyčią kaip bendrystės šaltinį ir atvėrė ją dialogui 360 laipsnių kampu. Galbūt svarbiausias Vatikano II susirinkimo akcentas ir buvo naujas Dievo kaip Meilės, kaip Trejybės suvokimas ir ką tai reiškia Bažnyčiai. Suvokimas, kad Bažnyčia kiekviena savo išraiška turi būti bendrystė. Už šią naują įžvalgą turime būti dėkingi Šventajai Dvasiai, kuri atliko savo darbą dar prieš susirinkimą, ištiesdama pagalbos ranką žmonijai vis labiau globalizuotame pasaulyje, kuriame suartėja skirtingos kultūros. Mūsų laikų žmonija desperatiškai šaukiasi ryškaus bendrystės pavyzdžio ir ugdymo. Šio Susirinkimo metu paaiškėjo, kad būtent tai yra Bažnyčios pašaukimas.
Jono Pauliaus II testamentas
Jonas Paulius II buvo vienas tų popiežių, kurie vairavo Petro laivą labai ilgą laiką, net 27 metus. Jis įžengė į sostą po labai trumpo Jono Pauliaus I valdymo laikotarpio, prieš tai valdžius Pauliui VI, kuris uždarė didelį dalyvių skaičiumi (apie 2450 dalyvių) ir labai novatorišką bei neįprastą Susirinkimą. Mintys apie trečiojo tūkstantmečio tikslus pabudino stebinantį Jono Pauliaus II veiklumą ir kūrybingumą. 1993 metais, būdamas 73-ejų, jis parašė apaštalinį laišką „Tertio millennio adveniente“ („Trečiajam tūkstantmečiui artėjant“). 2001-ųjų sausio 6 d., jau 81 metų amžiaus, parašė kitą – „Novo millennio ineunte“ („Naujajam tūkstantmečiui prasidedant“). Pastarojo laiško, kuris man atrodo tarsi jo testamentas, skaitymas suteikia peno apmąstymams. Mano manymu, jis pabrėžia du dalykus – aiškesnį, galbūt šiek tiek stebinantį, Kristaus kančios suvokimą ir iš to kylantį gyvenimą bendrystėje, leidžiantį pajausti Prisikėlusiojo buvimą.
Paradoksali paslaptis
Pirmajame Apaštalinio laiško skyriuje „Susitikimas su Kristumi – Didžiojo jubiliejaus paveldas“ Jonas Paulius II aprašo Bažnyčią mūsų laikų iššūkių kontekste. Antrajame skyriuje „Veidas, į kurį privalu įsimąstyti“ aptariama Kristaus kančios tema. Pagrindinė išganymo tema daug šimtmečių buvo plačiai nagrinėjama teologijoje. Bet lenkų tautybės popiežius pabrėžia tai, kas, kiek man žinoma, praėjusiais amžiais niekada nebuvo aptarta oficialiuose popiežių dokumentuose nei teologų raštuose. Jeigu tai pasitvirtins, tai bus lūžis ugdant tikinčiuosius ir jų dvasiniame gyvenime. 25 paragrafas pavadinimu „Kančios veidas“, kuriame kalbama apie Jėzaus kančią, prasideda taip: „Įsimąstydami į Kristaus veidą, priartėjame prie paradoksaliausio Kristaus slėpinio aspekto...“ Dieną prieš tai, per Paskutinę vakarienę, Jėzus buvo pasakęs: „Tėvas ir aš esame viena“. Trečią valandą Golgotos viršūnėje Jėzus ne tik prisiėmė žmogaus veidą, bet ir užsidėjo nuodėmės veidą ir liko visiškai apleistas Tėvo. Jonas Paulius II rašo: „Visu smarkumu šį paradoksą išryškina Jėzaus, regis, nevilties pilnas skausmingas šauksmas ant kryžiaus: ‚Eloji, Eloji, lema sabachtani?‘ Tai reiškia: ,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?‘“ (Mk 15, 34 ir Mt 27, 46).
Daugiau negu kūno skausmas
Kristaus kančia paprastai sužadina užuojautą regint patiriamą fizinį skausmą, kuris tikrai buvo žiaurus ir siaubingas – plakimas rykštėmis, erškėčių vainikas, kryžiaus kelias, nukryžiavimas ir galiausiai mirtis. Vis dėlto 26 paragrafe popiežius užrašo mintį, kuri labai pakeičia mūsų suvokimą apie Kristaus kančią: „Pirma ir daugiau negu kūnas neapsakomai kenčia jo siela.“ Šio naujo Kristaus kančios esmės suvokimo preliudija matyti ir Chiaros Lubich, Fokoliarų judėjimo įkūrėjos bei vienos iškiliausių praėjusio amžiaus Bažnyčios asmenybių, išgyvenimuose. Dar pačioje savo dvasinio kelio pradžioje ji suprato[1], kad Kristaus kančios viršūnė buvo būtent tas momentas, kai jis sušuko: „Eloji, Eloji, lema sabachtani?“ Tai ji vadina „Apleistojo Jėzaus šauksmu“. Chiara Lubich suvokia, kad neapsakomas Kristaus kančios skausmas buvo ne vien fizinis, kaip buvo manoma iki tol, remiantis ta pamaldumo dvasia, kurioje ji užaugo. Tai buvo tas „paradoksalus“ momentas, kai jis pasijuto apleistas Tėvo ir sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tas buvimo be Tėvo jausmas, tarsi praradus savąjį dieviškumą, ir suteikė tokį begalinį skausmą, koks begalinis buvo atstumas tarp nukryžiuoto nusikaltėlio ir Dievo. Tai skausmas, kaip vėliau kalbės Chiara Lubich, „prieš kurį fizinis skausmas yra tik mažmožis“. Labai tikėtina, kad ir kiti nekalti žmonės buvo panašiai romėnų kankinti ir nukryžiuoti, patirdami tokius pat siaubingus skausmus, išskyrus gal erškėčių vainiką, kuris buvo uždėtas Jėzui, skelbusiam save karaliumi. Apleistumo šauksmo akimirką dieviškoji Jėzaus kančia pasiekia kulminaciją.
Dieviškoji alchemija
Jonas Paulius II, kviesdamas „iš naujo pradėti nuo Kristaus“ (n. 3), pastato mus priešais „Kančios veidą“ (n. 25), kad paskui parodytų „Prisikėlusiojo veidą“ (n. 28). Mes žinome, kad tomis akimirkomis Jėzus meldžia atleidimo savo budeliams (Lk 23, 24), prižada, kad plėšikas, kuris buvo nukryžiuotas drauge su juo, dar tą pačią dieną įžengs į rojų, ir galiausiai išsako savo kraštutinį sūnišką atsidavimą: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Nuo skausmo iki meilės, nuo apleistumo jausmo iki visiško atsidavimo Tėvui, nuo vienatvės iki bendrystės, nuo mirties iki prisikėlimo. Taigi, tokia yra Jėzaus gyvenimo dinamika, tokia yra ir krikščionio gyvenimo dinamika. Skausmas, mirtis, Didysis penktadienis nėra pabaiga. Tai perėjimas į meilę, į pasitikėjimą Tėvu, į bendrystę su Dievu ir broliais bei seserimis, į prisikėlimą. Per daug dažnai susigūžiame ties skausmu, žiūrime į savo nesėkmes bei nuodėmes ir užsisklendžiame savyje. Jeigu Kristus iš tiesų sau prisiėmė pasaulio nuodėmes, visas kančias ir visus skausmus, mūsų kančios nebėra tik tai, ką mes matome, bet tampa jo buvimu čia ir dabar. Dieviškoji alchemija, skausmo virsmas meile, gali tapti tikrove[2]. Kristus kviečia mus sekti paskui jį ir mes, kaip ir jis, nepaisydami skausmo, puolame į Tėvo glėbį, kad paskui imtume mylėti žmogų, kurį mums tenka priimti, ar darbą, kurį turime nudirbti. Šitaip mūsų dalyvavimas Kristaus kančioje ir Apleidime padeda mums atrasti naują gyvenimo būdą, nuolat pradedant iš naujo, išgyventi daug mažų „prisikėlimų“.
Meilės liudytojai
Po trečio skyriaus „Iš naujo pradėti nuo Kristaus“, kuriame popiežius kviečia mus atnaujinti savo asmeninį gyvenimą Kristuje ir su Kristumi visomis priemonėmis, kurias mums suteikia Bažnyčia, ketvirtas skyrius (nuo n. 42), apžvelgiant bendruomenės liudijimą, prasideda taip: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Jei tikrai būsime įsimąstę į Kristaus veidą, brangieji broliai ir seserys, mūsų pastoracinis planavimas negalės būti neįkvėptas „naujo įsakymo”, kurį jis mums davė: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 34).
Bendrystės dvasingumui reikia (naujo) ugdymo
43 paragrafe toliau tęsiama: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius. [...] Ką tai reiškia konkrečiai? [...] Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą.“ Ir popiežius paaiškina, ką turi galvoje, – reikia ugdyti žmogų ir krikščionį, kunigus, pašvęstojo gyvenimo institutų narius ir pastoracijos darbuotojus, šeimas ir bendruomenes[3]. Bendrystės dvasingumas reiškia (žr. n. 43) gebėjimą savyje išgirsti savo tikėjimo brolį, išvysti jį kaip „dalį savęs“, dalytis jo džiaugsmais ir kančiomis, nujausti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir tvirtą draugystę. Bendrystės dvasingumas galiausiai reiškia mokėti „suteikti erdvės” broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (Gal 6, 2). „Bet neapgaudinėkime savęs, – baigdamas rašo Jonas Paulius II, – reikalingas dvasinis kelias.“ Kad gyventume bendrystėje ir mokėtume ją kurti, reikia ugdyti – o gal ir perugdyti – mūsų įprastą gebėjimą išgyventi tikėjimą, kuris iki šiol buvo apibrėžiamas kaip individualus dvasingumas. 46 paragrafe Jonas Paulius II tikisi, kad Bažnyčia atvers erdvę naujoms Dvasios dovanoms. Naujų Bažnyčios judėjimų savybė yra gebėjimas gyventi bendrystėje. Keletą dienų po to, kai buvo paskelbtas Apaštališkasis laiškas, Jonas Paulius II, kreipdamasis laišku į Fokoliarų draugų vyskupų grupę, susiejo Nukryžiuotąjį ir Apleistąjį Jėzų su „bendrystės dvasingumu“. Jis taip pat rašė: „Jūs susitikote, kad drauge apmąstytumėte šią įdomią temą – nukryžiuotas ir apleistas Jėzus yra Bažnyčios kaip bendrystės pagrindas. Paskui, atsižvelgdamas į tai, ką rašė savo ką tik paskelbtame Apaštališkajame laiške, tęsia: „Šitaip išgyvenamas jūsų judėjimui būdingas bendrystės dvasingumas atneš daug atsinaujinimo vaisių visiems tikintiesiems.“
Po Didžiojo penktadienio
Velykos, išvertus iš aramėjų kalbos žodžio „pasha“, reiškia „pereiti anapus“. Norintiems sekti Kristų šis „perėjimas anapus“ reiškia ne tik perėjimą iš šios žemės į anapus. Tai nuolatinis „gyvenimas ir mirimas Kristuje“, išdalytas į mažas ir dideles kančias kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tai nenuilstamas vienijimasis su juo – ‚skausmu‘, – kad ir išeitume iš ten su juo – ‚meile‘. Tikėjimas nesustoja ties Didžiuoju penktadieniu, bet pereina į Prisikėlusiojo – mumyse ir tarp mūsų – Velykas. Jeigu kiekvienas krikščionis, padedamas „dieviškosios alchemijos“, kiekvieną neigiamybę perkeistų į meilę šalia esantiems broliams ir seserims, mūsų parapijos, susitikimai, šeimos, kunigų susirinkimai, bažnytinės struktūros taptų Dievo meilės liudijimu. Ne tiek žodžiais, kiek apčiuopiamais darbais. Šios vietos taps traukos centrais ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie dar nepažįsta Dievo–Meilės, nes jie galės rasti Jį mūsų bendruomenėse.
Autorius yra vienas iš Fokoliarų judėjimo Lietuvoje vadovų.
[1] Tai nutiko 1944m. sausio 24 d. atsitiktinio pokalbio su kapucinų vienuolio, lydėjusio ją jos dvasiniame kelyje, metu.
[2] Šią dvasinės dinamikos, meilės ir skausmo sąvoką pradėjo vartoti Chiara Lubich.
[3] Plg. su 45 paragrafu. „Bendrystės vietas būtina kasdien visais lygmenimis puoselėti bei plėsti kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenimo audinyje. Bendryste turėtų spindėti vyskupų, kunigų ir diakonų, ganytojų ir visos Dievo tautos, dvasininkijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių tarpusavio santykiai.“
Iš italų k. vertė Eglė Čiberaitė ir Saulena Žiugždaitė |