Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

„Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17).

Paskutinis Jono evangelijos skyrius nukelia mus į Galilėją, prie Tiberiados ežero. Petras, Jonas ir kiti Jėzaus mokiniai po Jo mirties grįžta prie savo įprasto, žvejų darbo; tačiau nakties žvejyba buvo bevaisė.

Prisikėlusysis ten pasirodo trečią kartą ir paragina juos dar sykį užmesti tinklus. Šį kartą jie pagauna daugybę žuvų. Tuomet Jėzus pakviečia juos dalintis maistu, kartu valgyti ant kranto. Petras ir kiti Jį atpažino, bet nedrįso Jo kalbinti.

Jėzus imasi iniciatyvos ir kreipiasi į Petrą labai sudėtingu klausimu: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tai iškilminga akimirka: Jėzus tris kartus Petrui kartoja, pavesdamas jam rūpintis Jo avimis, kurių ganytojas yra Jis pats.

„Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“

Tačiau Petras prisimena, kad yra Jėzų išdavęs; ir ši tragiška patirtis neleidžia jam teigiamai atsakyti į Jėzaus prašymą. Jis nuolankiai atsako: „Tu žinai, kad tave myliu.“

Viso dialogo metu Jėzus nepriekaištauja Petrui dėl jo išdavystės ir nepabrėžia jo klaidos. Jis kreipiasi į Petrą atsižvelgdamas į jo galimybes, įveda jį į skaudžią jo žaizdą, kad ją pagydytų savo draugyste. Vienintelis dalykas, ko Jėzus prašo – atkurti santykius abipusiu pasitikėjimu.

O Petras, suvokdamas savo silpnumą ir kartu neribotai pasitikėdamas savo Mokytojo ir Viešpaties meile, atsako:

„Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“

Kiekvienam iš mūsų Jėzus užduoda tą patį klausimą: ar myli mane? Ar nori būti mano draugas?

Jis viską žino: žino dovanas, kurias gavome iš Jo paties; taip pat ir mūsų silpnybes žino, ir žaizdas, kartais kraujuojančias. Tačiau Jėzus atnaujina savo pasitikėjimą ne mūsų jėgomis, bet mūsų draugyste su Juo.

Šioje draugystėje Petras ras drąsos paliudyti savo meilę Jėzui net iki gyvybės atidavimo.

Chiara rašo: „Mes visi išgyvename silpnumo, nusivylimo, nusiminimo akimirkas: nelaimes, skausmingas situacijas, ligas, mirtis, vidinius išbandymus, nesusipratimus, pagundas, nesėkmes. Tie, kurie jaučiasi nepajėgūs įveikti tam tikrų kūną ir sielą ištikusių išbandymų ir todėl negali pasikliauti savo jėgomis, būtent jie gali pasitikėti Dievu. Ir Jis įsikiša, nes šis pasitikėjimas Jį traukia. O ten, kur Dievas veikia – Jis daro didelius dalykus, kurie atrodo dar didesni todėl, kad kyla iš mūsų menkumo.“

Kasdieniame gyvenime galime pasirodyti Dievui tokie, kokie esame, ir prašyti Jo gydančios draugystės. Su pasitikėjimu atsiduodami Jo gailestingumui, galime grįžti į artimą ryšį su Viešpačiu ir tęsti savo kelionę su Juo.

„Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“

Šis Gyvenimo Žodis gali tapti ir asmenine malda, mūsų atsaku, kuriuo patikime Dievui savo menkas jėgas ir dėkojame Jam už Jo meilės ženklus.

„Myliu Tave, nes Tu įėjai į mano gyvenimą labiau, nei oras į mano plaučius, labiau nei kraujas į mano venas. Tu įžengei ten, kur niekas daugiau negalėjo įžengti, kai niekas negalėjo man padėti ir niekas negalėjo manęs paguosti. Leisk man nors truputį būti dėkingai per man dar likusį laiką: dėkingai už meilę, kurią išliejai ant manęs ir kuri privertė mane ištarti „myliu Tave“, – rašė Chiara.

Taip pat ir šeimos, visuomenės, Bažnyčios santykiuose galime mokytis Jėzaus stiliaus: mylėti visus, mylėti pirmiems, „plauti kojas“ savo broliams ir seserims, o ypač patiems mažiausiems ir pažeidžiamiausiems.

Mokysimės priimti kiekvieną nuolankiai ir kantriai, nesmerkdami, būdami atviri prašyti ir priimti atleidimą, kartu suprasdami, kaip eiti koja kojon per gyvenimą.

Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda

atsisiųti

vaikams