Gyvenimo Žodis„Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių“ (Mt 13, 23). |
| Gyvenimo Žodis |
|
„Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių“ (Mt 13, 23). Jėzus kalba palyginimais didelei miniai Tiberiados ežero pakrantėje. Po to Jis kreipiasi į savo mokinius ir paaiškina jiems giluminę savo žodžių prasmę. Mūsų pasakojimo pagrindinis veikėjas yra Dievo Žodis, palyginamas su maža ir trapia sėkla. Uolos, erškėčiai ir paukščiai gali sutrukdyti jai sudygti, įsišaknyti ir subrandinti prinokusias javų varpas, tačiau išmintingas sėjėjas žino apie jos stebinantį gyvybingumą. Šiais įvaizdžiais Jėzus atskleidžia žmogaus ir Žodžio, kurį Dievas gausiai siūlo, santykį; tačiau yra vieni, kurie jį priima, ir kiti, kurie dėl įvairių priežasčių jį praranda, nesuteikdami jam galimybių duoti vaisių. Žmogaus širdyje paviršutiniškumas ir pernelyg didelis susirūpinimas materialiais dalykais kelia grėsmę stebuklingam antgamtiniam gyvenimui, kurį pats Dievas trokšta įžiebti savo kūriniuose. Kaip ir mokiniai, mes taip pat esame Jėzaus kviečiami įžengti į nuolankią Dievo meilės paslaptį; ir tuo pat metu esame asmeniškai raginami apsispręsti: kokia „žemė“ mes norime būti? „Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių.“ Klausytis ir suprasti: atrodo, kad būtent tai ir yra paslaptis, kuri mus paverčia palankia dirva, kurioje Žodžio sėkla gali atskleisti savo jėgą ir duoti gerų vaisių. Koks brangus ir vertingas yra noras klausytis: tai dvasinė erdvė, atverianti vietą Dievo gyvenimui, kuris visada eina pirmas su savo gailestingumu, su darbininko, kuris žino ir gerbia brendimo laiką, kantrybe. Dievo žodžiai, kaip rašo Chiara Lubich, „viduje apšviečia ne tik protą, bet ir visą būtybę, nes jie yra šviesa, meilė ir gyvenimas. Jie suteikia ramybę – tokią, kurią Jėzus vadina savąja: „mano ramybe“- net nerimo ir kančios akimirkomis. Jie suteikia visišką džiaugsmą net ir skausmo, kuris kartais apima sielą, akimirkomis. Jie suteikia stiprybės, jėgų, ypač tada, kai kyla nerimas ar nusivylimas. Jie mus išlaisvina, nes atveria kelią į Tiesą. [...] Ir mumyse turi užgimti aistringa meilė Dievo Žodžiui: mes jį atidžiai priimame, kai jis skelbiamas bažnyčiose, mes jį skaitome, studijuojame, apmąstome... Bet svarbiausia, esame pašaukti juo gyventi. [...] Gyvendami vienu Jėzaus žodžiu, mes gyvename visa Evangelija, nes kiekviename savo žodyje Jis atiduoda visą save. Jis pats ateina gyventi mumyse [...] ir pakeičia mūsų mąstymą, norus ir veiksmus visomis gyvenimo aplinkybėmis.” „Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių.“ Vambilas iš Meksikos pasakoja: „Buvo laikas, kai jaučiausi įstrigęs gilioje duobėje. Patyriau smurtinius santykius, bandžiau ištrūkti ir viską susitvarkyti pats. Socialinės žiniasklaidos ir išorinio triukšmo veikiamas dažnai siekiau dalykų, kurie nebuvo vadovaujami Dievo. Nepaisant visų mano pastangų, vis tiek jaučiausi tuščias ir be tikslo. Žinojau, kad meilė yra visuotinė kalba. Kai pradėjau savanoriauti, radau tokią pilnatvę, kurią galėjo suteikti tik Dievas. Laikui bėgant atradau vietą, kur galėjau klausytis Jo žodžio ir augti savo santykyje su Juo. Esu be galo dėkingas.“ Net tada, kai jaučiamės kaip sausa ir akmenuota žemė, pats Žodis yra veiksmingas, kaip atskleidžia pranašas Izaijas: „Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta agalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, [...] taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10–11). Šios vilties vedami ir šiuo baimės bei įtampos kupinu laikotarpiu mes galime puoselėti pasitikėjimą moterimis ir vyrais, su kuriais dalijamės savo gyvenimu. Tikėdami jų gebėjimu duoti gerų vaisių ir sudarydami galimybes klausytis bei užmegzti dialogą, mes galime kartu žengti brolybės horizonto link.
Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |