Gyvenimo Žodis
| Gyvenimo Žodis |
|
„Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1Jn 4,8) Pirmuoju savo laišku Jonas kreipiasi į vienos Mažosios Azijos bendruomenės krikščionis, norėdamas padrąsinti juos atkurti tarpusavio bendrystę, nes juos skaldo skirtingos doktrinos. Autorius ragina nepamiršti, kas buvo skelbiama „nuo pat krikščioniškojo pamokslavimo pradžios“ ir pakartoja tai, ką pirmieji mokiniai, gyvendami su Viešpačiu, matė, girdėjo ir palietė savo rankomis. Taip elgdamasi ir ši bendruomenė bus bendrystėje su pirmaisiais mokiniais, o kartu ir su Jėzumi bei Tėvu (1Jn1,1-3). „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“. Autorius primena gauto apreiškimo esmę – jis pabrėžia, kad Jėzuje Dievas mus pamilo pirmas ir visiškai prisiėmė žmogiškąją egzistenciją su visais jos ribotumais ir silpnybėmis. Ant kryžiaus Jėzus pasidalino su mumis atskirtimi nuo Tėvo, išgyvendamas ir patirdamas tai savo kūnu. Atiduodamas visą save, jis išgydė tą atskirtį meile be ribų ir be sąlygų. Jis mums konkrečiai parodė, kas yra meilė, kurios mokė žodžiu ir gyvenimu. Iš Jėzaus pavyzdžio suprantame, kad norint mylėti reikia drąsos ir pastangų, rizikuojant susidurti su sunkumais ir kančia. Tačiau tie, kurie taip myli – dalyvauja Dievo gyvenime ir išgyvena Jo laisvę bei savęs dovanojimo džiaugsmą. Mylėdami taip, kaip mus mylėjo Jėzus, mes patiriame išsilaisvinimą nuo savęs ir savanaudiškumo, kuris uždaro duris bendrystei su broliais ir su Dievu. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“. Pažinti Dievą, pažinti tą, kuris mus sukūrė, kuris pažįsta mus ir žino giliausią visų dalykų tiesą, visada buvo, galbūt nesąmoningas, žmogaus širdies troškimas. Jeigu Jis yra meilė, tai mylėdami taip, kaip Jis, galime ir mes įžvelgti kai ką iš tos tiesos. Mes galime tobulėti Dievo pažinime, nes juk iš esmės gyvename Jo gyvenimą ir einame, vaikštome Jo šviesoje. Ir tai visiškai pasiekiama, kai meilė yra abipusė. Juk, jei mylime vienas kitą, iš tikrųjų „Dievas pasilieka mumyse“ (1Jn 4,12). Tai atsitinka panašiai kaip tada, kai du elektros poliai susiliečia vienas su kitu ir užsižiebia šviesa, apšviesdama viską aplink mus. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1Jn 4,8). Chiara Lubich sako: „Liudyti, kad Dievas yra meilė – yra didžioji revoliucija, kurią esame pašaukti pasiūlyti šiuolaikiniam pasauliui, išgyvenančiam didžiulę įtampą, lygiai taip pat, kaip ir pirmieji krikščionys tai liudijo to meto pagoniškajame pasaulyje.“ Kaip tai padaryti? Kaip gyventi ta meile, kylančia iš Dievo? Mokydamiesi iš Jo Sūnaus ir pritaikydami tai gyvenime, ypač „tarnaudami broliams, tiems artimiausiems, kurie yra arčiausia mūsų, pradėdami nuo mažų dalykų, nuo pačių kukliausių paslaugų. Stenkimės, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, imtis iniciatyvos mylėti pirmi, atsiribodami nuo savęs pačių, apkabindami visus mažus ar didelius kryžius, kuriuos visa tai gali sukelti. Tokiu būdu mes neužtruksime patirti Dievą, tą bendrystę su Juo, tą šviesos, ramybės ir vidinio džiaugsmo pilnatvę, į kurią Jėzus ir nori mus nuvesti.“ „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1Jn 4,8). Santa dažnai lankosi katalikiškuose senelių namuose. Vieną dieną kartu su Roberta ji ten sutiko Aldo – aukštą, labai kultūringą, turtingą vyrą. Aldo niūriai pažvelgė į abi jaunas moteris ir pasakė: „Ko jūs čia ateinate? Ir ko iš mūsų norite? Leiskite mums ramiai numirti!“ Bet Santa nepabūgo ir jam atsakė: „Mes čia būname dėl jūsų, norime praleisti šiek tiek laiko kartu, susipažinti ir susidraugauti.“ Jos ir toliau ten lankėsi. Roberta pasakoja: „Tas žmogus buvo labai užsidaręs savyje ir prislėgtas. Jis netikėjo į Dievą. Santa buvo vienintelė, kuri sugebėjo švelniai prie jo prisiartinti ir valandų valandas jo klausytis. Ji už jį meldėsi ir kartą padovanojo jam rožinį, kurį jis priėmė.“ Vėliau Santa sužinojo, kad mirdamas Aldo ištarė jos vardą. Skausmą dėl jo mirties sumažino žinia, kad jis mirė ramiai, laikydamas rankose rožinį, kurį jam Santa padovanojo. Parengė Silvano Malini ir Gyvenimo Žodžio komanda |