Gyvenimo Žodis„Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Iš 22, 20). |
| Gyvenimo Žodis |
|
„Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Iš 22, 20). Šio mėnesio Gyvenimo Žodis paimtas iš Išėjimo knygos, kurioje pasakojama apie vis beviltiškesnę izraelitų padėtį Egipte. Engiami ir pavergti jie šaukiasi dangaus, prašydami pagalbos. Šis šauksmas pasiekia Dievo širdį, ir Jis nusprendžia įsikišti, pasirinkdamas Mozę savo pasiuntiniu. Po išvadavimo vyksta ceremonija, skirta užtvirtinti Sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Šį santykį atspindintis dokumentas yra vadinamasis „Sandoros kodeksas“, kurį priėmė visa Izraelio tauta, o jo žinomiausia dalis – Dešimt Dievo įsakymų. Prie jų pridėti kiti įvairūs nurodymai ir įstatymai, kurie visi susiję su nepaprastu išlaisvinimo įvykiu. Šio mėnesio frazė paimta iš šio gyvenimo ir elgesio normų rinkinio. „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Svetimšalis priklauso Dievo itin globojamų ir saugomų žmonių kategorijai, nes jis yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų kartu su vargšais, našlaičiais ir našlėmis. Šios normos motyvas pirmiausia remiasi prisiminimais apie tai, kas buvo patirta vergijoje Egipte. Galingas Dievo įsikišimas per Išėjimą nuolat minimas Senajame Testamente. Tai įvykis, kurį tauta privalo visada turėti omenyje kaip kažką, kas įvairiais būdais kartojasi kiekvienoje kartoje. Reikšmingas yra Origeno posakis jo Išėjimo knygos komentare: „Kas engia svetimšalį, tas rodo, kad dar neišėjo iš Egipto.“ Šis įsakymas taip pat ragina įsijausti: savęs įsivaizdavimas kito vietoje padeda jį suprasti ir suvokti, ko šiam reikia. Tam, kuris patyrė sunkų išbandymą, gali būti lengviau įsijausti į kito skausmą. Tačiau Senajame Testamente kalbama ne tik apie žmogiškąją patirtį. Pirmasis, parodęs pavyzdį, ką reiškia įsijausti į kito žmogaus padėtį, yra pats Dievas. „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Kaip įgyvendinti šį Gyvenimo Žodį? Galbūt būtų naudinga užduoti sau keletą klausimų: ar kada nors esu patyręs, ką reiškia būti svetimšaliu? Ar esu jautęsis nepriimtas, nepageidaujamas, nesuprastas, ne savo vietoje? Ko išmokau iš šių epizodų? Kas man yra svetimšalis? Kas Dievui yra svetimšalis? Kaip galiu jį priimti be išlygų, lygiai taip, kaip Viešpats elgiasi su mumis? Ką konkrečiai galiu padaryti? Chiara Lubich rašo: „Su tokiu Dievu, kuris neišskiria nė vieno žmogaus, kaipgi galima neturėti širdyje visuotinės brolystės? Mes, vieno Tėvo vaikai, galime pasijusti kiekvieno mūsų sutikto vyro ir moters broliais ir seserimis. Jei tad visi esame broliai ir seserys, turime mylėti visus, pradėdami nuo šalia esančių, bet tuo neapsiribodami. Tuomet mūsų meilė nebus platoniška ir abstrakti, bet konkreti ir tarnaujanti. Tai Meilė, gebanti ištiesti ranką kitiems, užmegzti dialogą, įsijausti į jų sunkumus, prisiimti jų naštą bei rūpesčius taip, kad kitas jaustųsi suprastas ir priimtas su savo skirtingumu bei laisvas išreikšti visą savyje turimą turtingumą.“ Tai – jaunos pakistanietės Maryam patirtis. „Vienoje kavinėje pamačiau, kaip savininkas atsisakė paduoti arbatos pagyvenusiai moteriai. Kišenėje turėjau tik keletą rupijų (vietinė valiuta), bet jaučiau, kad turiu jai padėti, todėl priėjau prie savininko ir pasisiūliau sumokėti už ją. Iš pradžių jis žiūrėjo į mane svyruodamas. Tada, po trumpos pauzės, nusišypsojo ir pasakė: „Ne, tai neteisinga. Jei tu, klientė, esi pasirengusi paaukoti savo menkus pinigus, kad pasirūpintum ja, tai kiek dar dosnesnis turėčiau būti aš, savininkas? Man lengviau jai duoti puodelį arbatos nemokamai, nei imti iš tavęs pinigus.“ Tai buvo stiprus patyrimas. Bandydama parodyti meilę – pirmiausia moteriai, o paskui savininkui – pamačiau, kaip paprastas gerumo gestas gali atverti kito žmogaus širdį.“ Parengė Augusto Parody Reyes ir Gyvenimo žodžio komanda |