Didis žavesysŠtai kuo didžiai patrauklūs šie laikai: galima įsiskverbti į kontempliacijos aukštumas ir likti įsimaišiusiam tarp visų, žmogus prie žmogaus. Pasakyčiau dar daugiau: galima ištirpti minioje taip, kad ji būtų persmelkta dieviškumo, kaip kad duonos gabalėlis įmirksta vynu. Pasakyčiau ir dar daugiau: tapus Dievo sumanymų žmonijai dalininkais, apipinti minią šviesos gijomis ir tuo pat metu drauge su artimuoju išgyventi skriaudą, alkį, smūgius, trumpas džiaugsmo akimirkas. Juk patrauklūs mūsų laikai, lygiai kaip visi kiti, Jėzumi ir Marija – Dievo Žodžiu, dailidės sūnumi, Išminties Sostu, namų motina, – tuo, ką mes linkę laikyti žmogiškumo ir dieviškumo viršūne. (iš Chiaros Lubich meditacijų) Dievas - MeilėŠtai koks buvo didysis mūsų atradimas: Dievas yra Meilė, Dievas yra Tėvas! Mūsų širdys atsivėrė ir palinko į Jį, į Tą, kuris mus myli ir padaro mus savo meilės objektu, kuris net „plaukus ant galvos suskaičiuoja”. Niekas neįvyksta be jo sutikimo: naują prasmę įgauna laimingos ar liūdnos aplinkybės. Nebeturime daugiau ko bijoti. Atradom naują viltį ir naują jėgą, naują pasitikėjimą: patiriame meilę To, kuris su neaprėpiama meile lydi visos žmonijos - taip kaip ir mažą kiekvieno iš mūsų - istoriją. Visa tai yra Dievo dovana, kuri mus verčia šaukti: „Mes įtikėjome meile”. (iš Chiaros Lubich raštų) Dievo valiaKaip meile atsakyti į Dievo meilę mums? Mūsų mintyse giliai įsišaknijo Jėzaus žodžiai: „Ne tas, kuris man šaukia : ‘Viešpatie,Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt7,21). Vadinasi, kalba eina apie Dievo valios vykdymą. Tai nereiškia „susitaikymo”, kaip dažnai suprantama, bet greičiau, tai didžiausias nuotykis, koks tik begalėtų žmogui nutikti: nuotykis sekti ne savo paties valia, net ir ne savo ribotais asmeniniais projektais; bet sekti Dievu ir įgyvendinti planą, kurį Jis turi kiekvienam Savo vaikui: dievišką, neįsivaizduojamą ir patį turtingiausią planą. Dievo valia tai brangus perlas. Tai atradimas kelio į šventumą kiekvienam: kiekvienas galime ja gyventi, visur, kiekvienoje situacijoje ir pašaukime. Dievo valios vykdymas tai visiems prieinamas bilietas į šventumą. (iš Chiaros Lubich raštų) EvangelijaEvangelijos žodžiai unikalūs, kerintys ir vienareikšmiški. Juos galima paversti gyvenimu. Jie šviesa kiekvienam žmogui, ateinančiam į šį pasaulį ir todėl – universalūs. Gyvenant jais viskas pasikeičia: mūsų bendravimas su Dievu, su mūsų artimaisiais, su mūsų priešais. Evangelija pateikia vertybių skalę, kurioje pirmąją vietą žmogaus širdyje užima Dievas. Evangelijos žodžiuose randami ypatingi pažadai: kiekvienam duodančiam bus duota šimteriopai šiame gyvenime ir amžinasis gyvenimas. (Mt 19,29) Itališką abėcėlę sudaro tik 21 raidė, tačiau bet kuris jų nežinantis italas visam laikui liks neraštingas. Evangelija yra plonytė knygutė, tačiau tie, kurie neįgyvendina jos žodžių lieka, taip sakant, neišsivystę krikščionys. Jie pateikia Kristaus neliudijantį Bažnyčios įvaizdį. Tai, ko iš krikščionių reikalaujama šiandien, yra jų mąstymo, meilės, veiklos ir gyvenimo būdo radikalus evangelizavimas. Šventojo Rašto žodžiai tai Dievo buvimas čia ir dabar. Dievo žodžių įsisavinimas bei įgyvendinimas išlaisvina, apvalo, atverčia, neša paguodą, džiaugsmą, išmintį, sužadina vaisingų darbų ir gimdo pašaukimus. Įgyvendintas Dievo žodis gali iššaukti ir persekiojimus. Jis gimdo Jėzų tuose, kurie juo gyvena ir tuose, kurie juos supa. (iš Chiaros Lubich raštų) Tarpusavio meilėYra įsakymas, kurį Jėzus vadina „savuoju” ir „naujuoju”: „Tai mano įsakymas, - Jis sako - mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,12-13). Kas tik radikaliai imasi šitaip mylėti, patiria visišką gyvenimo pasikeitimą, ypač dvasinio gyvenimo: įgyja naujų jėgų, ryžto, drąsos. Gyvenimas šiuo įsakymų neša tikrą atsivertimą. Tai daro poveikį ir mus supančiai aplinkai: liudija Kristų. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai – sakė Jėzus - jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13,35). Krikščionių tarpusavio meilė atspindi Dievo, kuris yra Meilė, gyvenimą tarp visų žmonių. (iš Chiaros Lubich raštų) Jėzus tarp mūsų„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18,20). „Jėzus yra tarp mūsų” jei esame susivieniję Jo vardu, tai yra - Jame, Jo valioje, abipusėje meilėje. Jo buvimas teikia prasmę ir gyvybę mūsų susibūrimui į bendruomenę. Šis buvimas teikia džiaugsmą, tą džiaugsmo pilnatvę, kurią Jis pats pažadėjo (Jn 17,13). Kristus tarp mūsų atneša vienybę, o ten, kur pasireiškia vienybė, žmonės ima tikėti: „Tegul visi bus viena (…) kad pasaulis įtikėtų” (Jn 17,21). Kristus atverčia pasaulį - Jis - tarp savo žmonių Jo vardu suvienytų. (iš Chiaros Lubich raštų) Vienybė
Visi gėrisi, kai ją patiria, visi kenčia, kai jos stinga. Ji – ramybė, džiaugsmas, meilė, užsidegimas, didvyriškumo ir didžiadvasiškumo dvasia. Ji – Jėzus tarp mūsų! Norime gyventi vardan to, kad visada turėtume Jį tarp mūsų, kad neštume Jį į pasaulį, Jo ramybės nepažįstantį, kad turėtume savyje Jo šviesos! Norime dovanoti jos kiekvienai sielai, prie kurios prisilies mūsų sielos, negalime pasilikti jos vien sau. Daugelis išalkę ir ištroškę šios ramybės pilnatvės, šio beribio džiaugsmo. Jei liksime ištikimi gautam pavedimui „Ut unum sint“ – tegul visi bus viena, – pasaulis regės vienybę. Visi bus viena, jei mes būsime viena. Ir nebijokime visko atsisakyti vardan vienybės; neturėdami besaikės meilės, neatsižadėdami savo požiūrio, savo valios, troškimų, niekada nebūsime viena! Išmintingas, kas miršta, kad leistų gyventi jame Dievui! Vienybė pirma visko! Nedaug ko vertos diskusijos ir net švenčiausi klausimai, jei nesuteikiame gyvybės Jėzui tarp mūsų. (iš Chiaros Lubich raštų) Meilės viršūnė„Apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!’” (Mt 27,46). Tai Jo kentėjimų kulminacinis taškas, Jo vidinė kančia. Tai tragedija Dievo, kuris šaukia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!" Neaprėpiama Jėzaus, kaip žmogaus, kančios bedugnės paslaptis. Toks Jo meilės žmogui matas. Jis norėjo prisiimti žmogaus atsiskyrimą nuo Dievo ir žmonių tarpusavio susipriešinimą. Ir Jis sujungė šios beribės prarajos atskirtus priešingus krantus. Visos žmonijos kančios sutelktos šiame Jėzaus kentėjime. Ar nėra kažkaip į Jį panašūs tie, kurie kenčia, yra vieniši, ar išgyvena sielos sausrą, nusivylę, parklupę, silpni? Ar Jis nėra bet kokio skausmingo susiskaldymo tarp šeimos narių įvaizdis? Jį mylėdami krikščionys randa pagrindą ir jėgų nebėgti nuo kentėjimų, nuo blogio, nuo susikaldymo, bet priimti juos, ir taip suteikti asmeninį indėlį. Apleistasis Jėzus – tai raktas į vienybę. (iš Chiaros Lubich raštų) Kaip MarijaMarija yra meilės monumentas, mokantis visų dorybių. Ji – mūsų pavyzdys. Niekada nesugebėsime pilnai suprasti Marijos didybės! Ji visa apsivilkusi Dievo Žodžiu. Apie ją parašyta: „laikė visus įvykius savo širdyje” (Lk 2,51). Tai reiškia - ji visu tuo gyveno, nes pilnai buvo įgyvendintas Dievo Žodis, tiktai Dievo Žodis. Kai stengiamės būti „gyvu Dievo Žodžiu”, mes taip pat galime būti kaip Marija šioje žemėje. Kai stengiamės mylėti ir meilė tampa abipuse, Kristus gyvena tarp šių dviejų ar daugiau. Galim tada dvasiniu būdu dovanoti pasauliui Jėzų, taip kaip Marija davė Jėzų fiziniu būdu. (iš Chiaros Lubich raštų)
|