Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

„Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25,13).

Jėzus ką tik išėjo iš šventyklos. Mokiniai pasididžiuodami atkreipia jo dėmesį į statinio didingumą ir grožį. O Jėzus: „Matote visus tuos dalykus? Išties jums sakau, neliks čia akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. Paskui užkopęs į Alyvų kalną, atsisėda ir, žvelgdamas į Jeruzalę, plytinčią jam prieš akis, pradeda kalbėti apie miesto išgriovimą bei pasaulio pabaigą.

Kaip įvyks pasaulio pabaiga? – klausia mokiniai. – Ir kada ji ateis? Kėlė sau tokį klausimą ir vėlesnės krikščionių kartos, šito klausia savęs ir kiekvienas žmogus. Išties, ateitis yra paslaptinga ir dažnai bauginanti. Dar ir šiandien yra žmonių, kurie kreipiasi į magus, tyrinėja horoskopus, kad sužinotų, kas laukia ateityje, kas įvyks…
Jėzaus atsakymas skaidrus: laikų pabaiga sutampa su Jo atėjimu. Jis, istorijos Viešpats, sugrįš. Tai Jis yra spindintis mūsų ateities taškas.
O kada įvyks tas susitikimas? Niekas nežino, gali įvykti bet kuriuo momentu. Mūsų gyvenimas išties yra Jo rankose. Jis mums jį davė; Jis gali jį ir atsiimti, net ir staiga, neperspėjęs. Vis dėlto Jis mus įspėja: būsite pasiruošę tam įvykiui, jei budėsite.

„Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

Šiais žodžiais Jėzus visų pirma primena mums, kad Jis ateis. Mūsų gyvenimas žemėje baigsis ir prasidės naujas, kuris niekada nesibaigs. Niekas šiandien nenori kalbėti apie mirtį… Kartais dedamos visos pastangos siekiant prasiblaškyti, visiškai pasinerti į kasdienius rūpesčius, – tiek, kad užmirštamas Tas, kuris mums gyvenimą davė ir kuris paprašys jo atgal iš mūsų, kad nuvestų į gyvenimo pilnatvę, bendrystėje su savuoju Tėvu, į Rojų.
Būsime pasiruošę Jį sutikti? Ar mūsų žibintai bus uždegti, kaip išmintingųjų mergaičių, belaukiančių jaunikio? Tai yra, būsime meilėje? O gal mūsų žibintas bus užgesęs, nes užsiėmę daugybe reikalų, trumpalaikių džiaugsmų, materialinių gėrybių kaupimu, užmiršome vienintelį reikalingą dalyką: mylėti?

„Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

Tačiau kaip reikia budėti? Pirmiausia, kaip žinome, gerai budi tas, kas myli. Tai žino žmona, laukianti vyro, kuris užsibuvo darbe iki vėlumos ar turi grįžti iš tolimos kelionės; tai žino mama, drebanti dėl vaiko, kuris vis dar negrįžta; tai žino įsimylėjęs žmogus, nesulaukiantis, kada gi sutiks mylimąją… Kas myli, moka laukti net ir tada, kai kitas vėluoja.
Jėzaus laukiama, jei Jis mylimas ir karštai trokštama Jį sutikti.
O Jo laukiama konkrečiai mylint, tarnaujant Jam, pavyzdžiui, šalia mūsų esančiame, arba įsipareigojant teisingesnės visuomenės kūrimui. Pats Jėzus kviečia mus taip gyventi, pasakodamas palyginimą apie ištikimą tarną, kuris, laukdamas sugrįžtant šeimininko, rūpinasi šeimyna bei namų reikalais; arba apie tarnus, kurie irgi laukdami grįžtančio šeimininko, darbuojasi, kad gautų pelno iš jiems patikėtų talentų.

„Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

Kaip tik dėl to, kad nežinome nei dienos, nei valandos, kada Jis ateis, galime lengviau susitelkti į šiandieną, kuri mums duota, į dienos rūpestį, į dabartį, kurią Apvaizda siūlo mums gyventi.
Prieš kurį laiką man kilo spontaniškas noras tokia malda kreiptis į Dievą. Norėčiau ją dabar prisiminti.

„Jėzau,
leisk, kad visada kalbėčiau taip,
tartum tai būtų paskutinis mano ištartas žodis.
Leisk, kad elgčiausi taip,
tartum tai būtų paskutinis mano atliktas veiksmas.
Leisk, kad visada kentėčiau taip,
tartum tai būtų paskutinis kentėjimas,
kurį galėčiau tau paaukoti.
Leisk, kad visada melsčiausi taip,
tartum tai būtų paskutinė galimybė
pasikalbėti su Tavimi šioj žemėj“.

Chiara Lubich (2002 m. lapkritis)

spausdinti

paaugliams

vaikams