Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6,27).

Pamaitinęs minią padauginta duona netoli Tiberiados ežero, Jėzus slapta persikėlė į kitą ežero pusę, į Kafarnaumo kraštą, norėdamas pasišalinti nuo minios, sumaniusios paskelbti jį karaliumi. Nepaisydami to, daugelis pradėjo jo ieškoti ir galiausiai surado. Tačiau Jėzus nepriima jų pernelyg suinteresuoto entuziazmo. Nors žmonės valgė stebuklingos duonos, tačiau sustojo ties grynai materialia nauda ir nepagavo gilesnės prasmės tos duonos, kuri atskleidžia Jėzų kaip Tėvo siųstąjį, suteikiantį pasauliui tikrąjį gyvenimą. Jame jie mato tik stebukladarį, žemišką Mesiją, gebantį gausiai ir už gerą kainą parūpinti materialinio maisto. Tame kontekste Jėzus kreipiasi į juos, sakydamas:

„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“.

„Nežūvantis maistas“ yra pats Jėzaus asmuo ir jo mokymas, kadangi Jėzaus mokymas yra neatskiriamas nuo jo asmens. Skaitant toliau kitus Jėzaus žodžius, matyti, kad ši „nežūvanti duona“ sutapatinama ir su eucharistiniu Jėzaus kūnu. Tad galima sakyti, kad „nežūvanti duona“ yra pats Jėzus, kuris dovanoja mums save Žodyje ir Eucharistijoje.

„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“.

Duonos įvaizdis dažnai sutinkamas Biblijoje, kaip ir vandens simbolis. Duona ir vanduo simbolizuoja pagrindinį maistą, būtiną žmogaus gyvenimui. Jėzus, susitapatindamas su duona, nori pasakyti, kad jo asmuo, jo mokymas yra būtini žmogaus dvasiniam gyvenimui, taip kaip duona yra būtina kūno gyvenimui.
Materiali duona, be abejonės, yra būtina. Pats Jėzus stebuklingai jos parūpina minioms. Tačiau vien duonos neužtenka. Žmogus savyje jaučia – galbūt visai to net nesuvokdamas – tiesos, teisingumo, gerumo, meilės, tyrumo, šviesos, taikos, džiaugsmo, begalybės, amžinybės alkį, kurio niekas pasaulyje nesugeba numalšinti. Jėzus pasiūlo save kaip tą, kuris vienintelis geba numalšinti vidinį žmogaus alkį.

„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“.

Pristatydamas save kaip „gyvenimo duoną“, Jėzus neapsiriboja vien teigdamas būtinybę maitintis juo, o tai reiškia – tikėti jo žodžiais norint pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jėzus nori paskatinti mus gyvai jį patirti. Išties, žodžiai: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto“ yra primygtinis raginimas. Sako, kad reikia plušėti, stengtis visais įmanomais būdais įsigyti to maisto. Jėzus savęs neprimeta, jis nori būti atrandamas, nori būti patiriamas.
Be abejo, žmogus vien savo jėgomis Jėzaus nesugeba pasiekti. Tai jis gali tik Dievo dovanos dėka. Vis dėlto Jėzus nuolat kviečia žmogų būti pasiruošusį priimti tą dovaną, kurią Jėzus nori duoti, tai yra – save patį. Ir būtent, stengdamasis gyventi jo Žodžiu, žmogus pasiekia visišką tikėjimą juo, mėgaujasi jo Žodžiu, tarsi ragaujama kvapnia ir gardžia duona.

„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“.

Šio mėnesio Žodis nekalba apie kokį nors Jėzus mokymo tašką (pavyzdžiui, atleisti įžeidimą, išsižadėti turto ir t.t.), bet sugrąžina mus prie pačios krikščioniško gyvenimo šaknies – mūsų asmeninio santykio su Jėzumi.
Aš manau, kad tas, kas rimtai pradėjo gyventi jo Žodžiu, ir ypač artimo meilės įsakymu – visų Dievo Žodžių ir visų įsakymų santrauka – bent šiek tiek jaučia, kad Jėzus yra jo gyvenimo „duona“, gebanti išpildyti jo širdies troškimus, yra jo džiaugsmo ir šviesos šaltinis. Gyvendamas Žodžiu, jis galėjo bent truputį pajusti skonį Žodžio, kaip tikro atsakymo į žmogaus ir pasaulio problemas. O kadangi Jėzus, „gyvenimo duona“, Eucharistijoje išskirtiniu būdu dovanoja save, spontaniškai eina ir su meile priima Eucharistiją, kuri užima svarbią vietą jo gyvenime.
Tad reikia, kad tie iš mūsų, kurie išgyveno tokį nuostabų patyrimą, su tokiu pačiu rūpestingumu, kuriuo Jėzus skatina įsigyti „gyvenimo duonos“, nepasiliktų to atradimo vien sau, bet perduotų jį kitiems, idant daugelis atrastų Jėzuje tai, ko širdis visada ieškojo. Tai didžiulis mūsų artimiesiems padarytas meilės gestas, kad ir jie galėtų sužinoti, kas yra tikrasis gyvenimas jau šioje žemėje, ir turėtų nepraeinantį gyvenimą. O ko daugiau galima norėti?

Chiara Lubich

atsisųsti

paaugliams

jaunesniems

vaikams