„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2013 07 „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5,14). |
|
„Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5,14). Tai apaštalo Pauliaus žodžiai: trumpi, nuostabūs, monumentalūs, paaiškinantys. Jie pasako, kuo turėtų remtis visas krikščionio elgesys, kas visada turėtų jį įkvėpti: meilė artimui. Apaštalui šio įsakymo vykdymas reiškia visišką įstatymo įgyvendinimą. Juk įstatymas ragina nesvetimauti, nežudyti, nevogti, netrokšti... ir žinome, kad tas, kuris myli, viso to nedaro – kas myli, nežudo, nevagia... „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“.Tačiau tas, kuris myli, ne tik vengia blogio. Tas, kuris myli, atsiveria kitiems, nori jiems gero, daro gera, dovanoja save – net atiduoda gyvybę už mylimą asmenį. Todėl Paulius rašo, kad mylintis savo artimą ne tik laikosi įstatymų, bet pasiekia jų „pilnatvę“, tarsi „išsemia“ juos. „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“.Jei visą įstatymą išsemia artimo meilė, kitus įstatymus turime matyti kaip priemones, galinčias mus apšviesti, vesti, padėti sudėtingose gyvenimo situacijose atrasti kelią, kaip mylėti kitus. Turime sugebėti kituose įstatymuose įžvelgti Dievo intenciją, jo valią. Jis nori, kad būtume klusnūs, skaistūs, apsimarinę, romūs, gailestingi, neturtingi... tam, kad geriau vykdytume meilės įsakymą. „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“.Galėtume savęs paklausti: kodėl apaštalas nieko nesako apie meilę Dievui? Esmė ta, kad meilė Dievui ir artimui nesivaržo tarpusavyje. Viena, artimo meilė, iš tiesų yra kitos – Dievo meilės – išraiška. Išties, mylėti Dievą reiškia vykdyti jo valią. O Jo valia yra, kad mylime savo artimą. „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“.Kaip įgyvendinti šį žodį? Akivaizdu: mylint savo artimą; iš tiesų mylint. Tai reiškia: būti jam dovana, bet nesavanaudiška dovana. Nemyli tas, kuris išnaudoja kitą savo tikslams, net ir patiems dvasingiausiems, koks gali būti, pavyzdžiui, savojo šventumo siekimas. Reikia mylėti savo artimą, o ne save. Tačiau nėra jokių abejonių – kas taip myli, tikrai taps šventas; jis bus „tobulas kaip Tėvas“, nes atliko geriausia, ką tik galėjo padaryti: perprato Dievo valios esmę ir įgyvendino ją – tai yra, visiškai įvykdė įstatymą. Argi gyvenimo pabaigoje nebūsime ištirti vien pagal šią meilę? Chiara Lubich ( 1983 m. birželis) |