Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

2014 08 „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos“ (Sir 28,2).

„Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos“ (Sir 28,2).

Šis gyvenimo Žodis paimtas iš Senojo Testamento knygos, parašytos tarp 180 – 170 m. prieš Kristų. Jos autorius išminčius ir rašto aiškintojas Ben Sira buvo mokytojas Jeruzalėje. Jo mokymas liečia visai biblinei išminties literatūrai brangią temą: Dievas gailestingas nusidėjėliams, o mes turime sekti jo elgesiu. Viešpats atleidžia visas mūsų nuodėmes, nes yra „gailestingas ir mylintis, lėtas supykti“ (plg. Ps 103,3.8). Užmerkia akis, kad nepaisytų mūsų nuodėmių (plg. Išm 11,23), užmiršta jas, atsukdamas joms nugarą (Plg. Iz 38,17). Išties jis, kaip rašo Ben Sira, žinodamas, kokie mes menki ir vargani, „padaugina atleidimą“. Dievas atleidžia, nes kaip kiekvienas tėvas, kaip kiekviena motina, nori gero savo vaikams, tad visada juos pateisina, uždengia jų klaidas, rodo jiems pasitikėjimą ir nenuilsdamas drąsina.

Kadangi Dievas yra ir tėvas, ir motina, jam neužtenka vien mylėti savo sūnus ir dukras bei jiems atleisti. Didžiausias jo troškimas yra, kad jie vienas kitą laikytų broliais ir seserimis, sutartų, linkėtų gero, mylėtų vienas kitą. Visuotinė brolystė – štai didysis Dievo sumanymas žmonijai. Broliškumas stipresnis už neišvengiamus pasidalijimus, įtampą, pagiežą, kurie taip lengvai prasismelkia dėl nesusipratimų ir klaidų.

Dažnai šeimos išyra, nes nemokama atleisti. Įsisenėjusi neapykanta nuolat maitina giminaičių, socialinių grupių, tautų susiskaldymą. Pasitaiko net ir tokių, kurie moko neužmiršti patirtos nuoskaudos, puoselėti keršto troškimą… Taip kurčias apmaudas užnuodija sielą, pagraužia širdį.

Yra manančių, kad atleidimas – tai silpnumas. Ne, tai kraštutinis drąsos pasireiškimas, tikra meilė, pati autentiškiausia, nes labiausiai nesavanaudiška. „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, koks jūsų nuopelnas?“ – sako Jėzus – šitai visi sugeba: „Jūs mylėkite savo priešus“ (plg. Mt 5,42-47).

Ir mes esame prašomi, mokydamiesi iš Jo, turėti tokią meilę, kaip tėvo, kaip motinos, gailestingą meilę visiems, kuriuos sutinkame per dieną, – ypač klystantiems. Iš tų, kurie yra pašaukti gyventi bendrystės dvasingumu, tai yra krikščionišku dvasingumu, Naujasis Testamentas prašo dar daugiau: „atleiskite vieni kitiems“ (plg. Kol 3,13). Tarpusavio meilė reikalauja iš mūsų beveik susitarimo: būti visada pasiruošusiems atleisti vienas kitam. Tik šitokiu būdu prisidėsime prie visuotinės brolystės kūrimo.

„Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos“.

Šie žodžiai kviečia mus ne tik atleisti, bet ir primena, kad atleidimas yra būtina sąlyga patiems susilaukti atleidimo. Dievas išklauso mūsų ir mums atleidžia tiek, kiek mes sugebame atleisti. Pats Jėzus mus įspėja: „Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7,2). „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5,7). Juk jei širdis užkietinta neapykantos, ji nepajėgi atpažinti ir priimti gailestingos Dievo meilės.

Tad kaip gyventi šiuo gyvenimo Žodžiu? Be abejo, iškart atleidžiant, jei būtų kas nors, su kuo dar nesame susitaikę. Bet to dar negana. Reikės apieškoti pačius nuošaliausius širdies kampelius ir pašalinti iš ten net ir paprasčiausią abejingumą, geranoriškumo trūkumą, bet kokį pranašumo, atsainumo jausmą bet kam praeinančiam pro šalį.

Dar labiau reikalingas išankstinis apsisaugojimas. Tad kas rytą nauju žvilgsniu žvelgiu į sutiktus žmones, šeimoje, mokykloje, darbe, parduotuvėje, pasirengęs nesureikšminti to, kuo man nepatinka kito manieros, pasiruošęs nesmerkti, rodyti pasitikėjimą, visada viltis, visada tikėti. Prie kiekvieno žmogaus prisiartinu su visiška amnestija širdyje, su visuotiniu atleidimu. Visiškai neprisimenu jo trūkumų, viską uždengiu meile. Dienai bėgant stengiuosi atsiprašymu ar draugišku gestu atitaisyti pasitaikiusį netaktiškumą, nekantrumo protrūkį. Instinktyvaus atgrasumo kitam jausmą pakeičiu visiško priėmimo laikysena, beribiu gailestingumu, visišku atleidimu, pasidalinimu, dėmesiu jo reikmėms.

Tuomet ir aš, kai pakelsiu maldą į Tėvą, ypač kai prašysiu atleidimo už savo klaidas, matysiu išpildant manąjį prašymą: galėsiu su pilnu pasitikėjimu ištarti: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6,12).

Chiara Lubich (2002 m. rugsėjis)

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams