„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2015 02 „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Rom 15, 7). |
„Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Rom 15, 7).Prieš išvykdamas į Romą, o iš ten toliau į Ispaniją, apaštalas Paulius siunčia laišką to miesto krikščionių bendruomenėms. Jose, netrukus nesuskaičiuojamu kankinių būriu paliudysiančių nuoširdų ir gilų atsidavimą Evangelijai, netrūksta – kaip ir kitur – įtampos, nesusipratimų ir net konkurencijos. Išties, Romos krikščionys pasižymėjo socialine, kultūrine ir religine įvairove: tarp jų buvo žmonių, kilusių iš judaizmo, iš Graikijos pasaulio bei antikinės Romos religijos, galbūt buvusių stoikų ar kitų filosofinių srovių atstovų. Jie atsinešė savo mąstymo tradicijas bei etinius įsitikinimus. Kai kurie vadinami „silpnaisiais“, nes laikosi ypatingų mitybos įpročių, pavyzdžiui, yra vegetarai arba laikosi kalendorių, nurodančių specialias pasninkų dienas; kiti vadinami „stipriaisiais“, nes, būdami laisvi nuo šių apribojimų, nėra priklausomi nuo maisto tabu ar specialių ritualų. Visus Paulius primygtinai ragina: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“.Jau anksčiau savo laiške Paulius kalbėjo šia tema, kreipdamasis pirma į „stipriuosius“, kviesdamas juos „priimti silpnuosius“, „be ginčų“; paskui kreipėsi į „silpnuosius“, kad šie savo ruožtu nesmerkdami priimtų „stipriuosius“, kadangi ir patys buvo Dievo „priimti“. Paulius įsitikinęs, kad kiekvienas, nepaisant nuomonių ir tradicijų įvairovės, veikia iš meilės Viešpačiui. Todėl nėra jokio pagrindo smerkti tą, kuris galvoja kitaip, ir dar mažiau papiktinti jį arogantišku elgesiu ar pranašumo jausmu. Verčiau sutelkti dėmesį į bendrąjį gėrį, „tarpusavio ugdymą“, kitaip sakant, bendruomenės ir jos vienybės kūrimą (plg. 14, 1-23). Ir šiuo atveju dera vadovautis didžiąja krikščionio gyvenimo norma, kurią Paulius ką tik priminė savo laiške: „Įstatymo pilnatvė yra meilė“ (13,10). Nustojus elgtis taip, kaip reikalauja meilė, (14,15) tarp Romos krikščionių nusilpo brolystės dvasia, turinti įkvėpti kiekvieną bendruomenės narį. Vienas kito priėmimo pavyzdžiu apaštalas rodo Jėzų, kuris mirdamas, užuot rūpinęsis savimi, sau užsikrovė mūsų silpnybes (plg. 15, 1-3). Pakeltas ant kryžiaus visus patraukė prie savęs: priėmė žydą Joną kartu su romėnų šimtininku, Mariją Magdalietę kartu su šalia nukryžiuotu piktadariu. „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“.Taip pat ir mūsų krikščionių bendruomenėse, nors ir esame visi „Dievo mylimieji, pašauktieji šventieji“ (1,7), netrūksta – kaip ir Romoje – nesutarimų ir konfliktų dėl skirtingo požiūrio ir kultūrų, dažnai viena kitai tolimų. Dažnai nesutaria tradicijos šalininkai ir novatoriai – pasitelkiant gal kiek supaprastintą, bet iškart suprantamą terminiją. Vieni – atviresni, o kiti – uždaresni; vienus labiau domina socialinė, kitus labiau dvasinė krikščionybės pusė. Skirtumus maitina politinės pažiūros bei skirtinga socialinė padėtis. Dėl šiuolaikinės imigracijos mastų mūsų liturginius susibūrimus bei įvairias bažnytines grupes vis gausiau papildo kultūrų bei geografinės kilmės įvairovę atspindintys nariai. Ta pati dinamika gali paveikti santykius ir tarp skirtingų bažnyčių krikščionių, lygiai kaip ir bendravimą šeimoje, darbo vietoje ar politikoje. Gali pamažu įsiskverbti pagunda smerkti tuos, kurie negalvoja taip, kaip mes ir jaustis pranašesniais, palaikant bergždžią konfliktą ir tarpusavio atskirtį. Paulius siūlo ne vienodumą, kuris sulygina, bet skirtumų bendrystę, kuri praturtina. Neatsitiktinai kiek anksčiau tame pačiame laiške jis kalba apie kūno vienybę ir narių skirtingumą bei apie charizmų įvairovę, kuri praturtina ir gaivina bendruomenę (plg. 12, 3-13). Tai panašu ne į rutulį, anot popiežiaus Pranciškaus, kur kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo centro ir tarp dviejų taškų nėra jokio skirtumo. Tai panašiau į daugiabriaunį, turintį skirtingus paviršius bei nesimetrišką kompoziciją, daugiabriaunį, kurio kiekviena briauna išlaiko savo originalumą. „Net žmonės, kuriuos galima kritikuoti dėl jų klaidų, gali prisidėti kuo nors, kas neturėtų pražūti. Tai – sąjunga tautų, visuotinėje tvarkoje išlaikančių savo savitumą, ir visuma žmonių visuomenėje, ieškančioje bendrojo gėrio, tikrai aprėpiančio visus“ (Evangelii gaudium, 236). „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“.Gyvenimo žodis yra neatidėliotinas kvietimas pripažinti teigiamus bruožus, esančius kitame, bent jau dėl to, kad Kristus atidavė savo gyvybę ir už tą asmenį, kurį būčiau linkęs smerkti. Tai kvietimas klausytis, atsisakant gynybinių mechanizmų, likti atviriems pokyčiams, priimti skirtingumą su pagarba ir meile, kad galėtume sukurti daugialypę, o kartu ir vieningą bendruomenę. Šį žodį parinko Vokietijos Evangelikų Bažnyčia, kad jis šviestų jos narių gyvenimui per visus 2015 metus. Pasidalinti juo, bent jau šį mėnesį, su įvairių Bažnyčių nariais, gali būti vienas iš tarpusavio priėmimo ženklų. Taip galėsime sutartinai vienu balsu šlovinti Dievą (15, 6), nes – kaip sakė Chiara Lubich Ženevos Šv. Petro reformatų katedroje: „Dabartiniai laikai reikalauja kiekvieno iš mūsų meilės, reikalauja vienybės, bendrystės, solidarumo. Ragina taip pat ir Bažnyčias atkurti šimtmečiais suskaldytą vienybę. Tokios reformų reformos Dangus iš mūsų laukia. Tai pirmasis ir būtiniausias žingsnis, einant visuotinės brolystės su viso pasaulio vyrais ir moterimis link. Išties, pasaulis įtikės, jei mes būsime vieningi“. Fabio Ciardi Nuo šių metų sausio Gyvenimo Žodžio komentaras nebeturi Chiaros Lubich parašo. Žodį ir toliau parinks Fokoliarų judėjimo prezidentė (šiuo metu – Marija Voce-Emmaus), o 2015-aisiais jo komentarus pavesta paruošti kun. Fabio Ciardi, Nekaltojo prasidėjimo Marijos oblatui. „Tęsdami Chiaros pradėtą tradiciją,– sako kun. Fabio, – esame kviečiami ir toliau, būtent taip, kaip ji darė, nuolat kreiptis į Šventąjį Raštą, nes jis visada turi naujų atsakymų į kaskart kitokias situacijas“. Chiaros Lubich komentarai lieka mums vertingas lobis, kuriuo ir toliau remsimės; jie visada bus medžiaga mūsų meditacijoms bei įkvėpimo šaltinis. |