„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2015 08 „Gyvenkite meile” (Ef 5, 2). |
„Gyvenkite meile” (Ef 5, 2). Šiame žodyje glūdi visa krikščioniškoji etika. Jei žmogus nori, kad jo veiksmai atitiktų pirminį Dievo Kūrėjo sumanymą, vadinasi, būtų autentiškai žmogiški, jie turi būti įkvėpti meilės. Kelionė yra vaizdinga gyvenimo metafora – norėdamas pasiekti savo tikslą, turi keliauti skatinamas meilės, kuri yra visų įstatymų santrauka. Apaštalas Paulius šiuo raginimu kreipiasi į Efezo krikščionis. Taip jis užbaigia bei apibendrina savo ką tik parašytus žodžius apie krikščionių gyvenimo būdą kaip perėjimą nuo senojo žmogaus prie naujojo, autentišką ir nuoširdų tarpusavio bendravimą, įsipareigojimą nevogti, mokėti atleisti, daryti gera... žodžiu, „gyventi meile“. Derėtų perskaityti visą sakinį, iš kurio paimtas žodis, lydėsiantis mus visą mėnesį: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“. Paulius yra įsitikinęs, kad Dievo elgesys turi būti pavyzdys mūsų elgesiui. Jei meilė yra Dievo skiriamasis ženklas, ji turi būti taip pat ir jo vaikų skiriamasis ženklas: jie turi atkartoti Dievą. Tačiau kaip galime pažinti Dievo meilę? Pauliui tai labai aišku: ji apsireiškia Jėzuje, kuris rodo, kaip ir kiek Dievas myli. Apaštalas tai patyrė asmeniškai: „Jis pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20), o dabar tai apreiškia visiems, kad ši patirtis persmelktų visą bendruomenę. „Gyvenkite meile”.Koks yra Jėzaus meilės matas, pagal kurį turėtume modeliuoti savo meilę? Meilė – tai žinome – neturi ribų, nekelia sąlygų ir nesirenka žmonių. Jėzus mirė už visus, net ir už savo priešus, už tuos, kurie jį nukryžiavo, būtent kaip Tėvas, kuris dėl savo visuotinės meilės siunčia saulės ir lietaus visiems, geriems ir blogiems, nusidėjėliams ir teisiesiems. Jis rūpinosi ypač pačiais mažiausiais ir neturtingiausiais, ligoniais ir atstumtaisiais; jis nuoširdžiai mylėjo savo draugus; ypač artimas buvo savo mokiniams... Mylėdamas savęs netausojo, mylėjo iki galo, atiduodamas savo gyvybę. Dabar kviečia visus pasidalinti ta pačia meile, mylėti, kaip jis mylėjo. Šis kvietimas gali mus bauginti, nes yra per daug reiklus. Kaip galime būti sekėjais Dievo, kuris myli visus, visada, pirmas? Kaip mylėti tiek, kiek Jėzus? „Gyventi meile“, kaip reikalauja šis gyvenimo Žodis? Tai įmanoma tik tuo atveju, jei pirmiausiai patys patyrėme, kad esame mylimi. Apaštalas rašo: „Gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus“. „Gyvenkite meile”.„Gyventi“ čia reiškia veikti, elgtis, reiškia, kad kiekvienas mūsų veiksmas turi būti įkvėptas ir skatinamas meilės. Tikriausiai neatsitiktinai Paulius pavartoja šį dinamišką žodį, norėdamas mums priminti, jog mylėti išmokstama, kad reikia nueiti ilgą kelią norint įgyti Dievo širdies platumą. Jis pasitelkia ir kitų įvaizdžių, norėdamas parodyti nuolatinės pažangos poreikį: kalba apie perėjimą iš kūdikystės į suaugusiojo amžių (plg. 1 Kor 3,1–2), apie sėjos augimą, pastato statybą, varžymąsi stadione, siekiant nugalėtojo premijos (plg. 1Kor 9,24). Niekada nebūsime pasiekę tikslo. Norint pasiekti tikslą reikalingas laikas ir ištvermė, reikia nepasiduoti susidūrus su sunkumais, nenusiminti dėl nesėkmių ir klaidų, būti visada pasiruošus pradėti iš naujo, nepasitenkinti vidutiniškumu. Augustinas iš Hipono, galbūt galvodamas apie skausmingą savąjį kelią, apie tai rašė: „Tegul tu visada liksi nepatenkintas tuo, kas esi, jei nori pasiekti tai, kuo dar nesi. Išties, ten, kur jautiesi gerai, sustoji; netgi sakai: „Šito gana“, ir taip nugrimzti. Pridėk vis daugiau, visada keliauk, nuolat ženk į priekį: nesustok pakeliui, nesigręžiok atgal, nenukrypk į šalį. Atsilieka tas, kas neina į priekį“. „Gyvenkite meile”.Kaip galėčiau kuo greičiau pažengti meilės kelyje? Kadangi kvietimas nukreiptas visai bendruomenei – „gyvenkite“ – pravartu padėti vieni kitiems. Išties, yra liūdna ir sunku keliauti vienam. Pirmas žingsnis galėtų būti rasti progą dar kartą tarpusavyje – tarp draugų, šeimos ar krikščioniškos bendruomenės narių – vienas kitam išsakyti norą keliauti kartu. Galėtume pasidalinti teigiamoms savo patirtimis, kaip pavyko mylėti, kad galėtume mokytis vieni iš kitų. Galime patikėti – tiems, kurie gali mus suprasti – savo padarytas klaidas ar nukrypimus nuo kelio, kad vienas kitą pataisytume. Taip pat ir bendra malda gali mums suteikti šviesos bei jėgų eiti į priekį. Fabio Ciardi |