„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2015 09 „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31). |
„Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31). Štai vienas iš tų Evangelijos žodžių, kurie prašosi įgyvendinami iš karto, betarpiškai. Jis yra toks aiškus, skaidrus – ir reiklus – kad nereikalauja daug komentarų. Vis dėlto, norint suvokti jame glūdinčią jėgą, gali būti naudinga sugrąžinti jį į savo kontekstą. Jėzus atsako į klausimą Rašto aiškintojui – vienam iš Biblijos žinovų – kuris jo paklausė, koks yra didžiausias įsakymas. Šis klausimas buvo likęs atviras, ypač nuo tada, kai Šventuosiuose Raštuose buvo nustatyta esant 613 potvarkių, kurių reikėjo laikytis. Vienas iš didžiųjų mokytojų, rabinas Shammaj, gyvenęs keletu metų anksčiau, atsisakė išskirti, kuris įsakymas yra aukščiausias. Tuo tarpu kiti, panašiai kaip vėliau tai padarė Jėzus, jau krypo meilės kaip visa ko centro link. Rabinas Hillelis, pavyzdžiui, tvirtino: „Nedaryk artimui viso to, ko pats nekenti; tai yra visas įstatymas. Visa kita yra tik paaiškinimai“. Jėzus ne tik pakartoja mokymo apie meilę svarbą, bet sujungia į vieną įstatymą meilę Dievui (plg. Įst 6,4) ir meilę artimui (plg. Kun 19,18). Išties, atsakymas, kurį jis duoda Rašto aiškintojui yra: „Pirmasis [įsakymas] yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. „Mylėk savo artimą kaip save patį“.Ši antroji vienintelio įsakymo dalis yra pirmosios dalies, meilės Dievui, išraiška. Dievas taip brangina kiekvieną savo kūrinį, kad, norėdami Jam suteikti džiaugsmo, darbais įrodyti meilę, kurią Jam jaučiame, neturime geresnio būdo nei būti Jo meilės visiems išraiška. Kaip tėvai yra laimingi, matydami, kad jų vaikai sutaria, padeda vienas kitam, yra vieningi, taip ir Dievas – kuris mums yra kaip tėvas ir motina – yra laimingas, matydamas, kad mylime savo artimą kaip save patį, nes taip prisidedame prie žmonijos šeimos vienybės. Jau ištisus šimtmečius pranašai aiškino Izraelio tautai, kad Dievas nori meilės, o ne aukų ir deginamųjų atnašų (plg. Oz 6, 6). Pats Jėzus primena jų mokymą, kai tvirtina: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13). Išties, kaip galima mylėti Dievą, kurio nematome, jei nemylime brolio, kurį matome? (plg. 1 Jn 4, 20). Jį mylime, jam tarnaujame, jį gerbiame tiek, kiek mylime, tarnaujame, gerbiame kiekvieną asmenį, draugą ar nepažįstamą, mūsų tautietį ar svetimšalį, o ypač „mažus“, labiausiai stokojančius. Tai kvietimas, skirtas kiekvieno laikmečio krikščionims, kultą paversti gyvenimu: išeiti iš bažnyčių, kur garbinome, mylėjome, šlovinome Dievą, pasitikti kitų, idant įgyvendintume tai, ką supratome maldoje ir bendrystėje su Dievu. „Mylėk savo artimą kaip save patį“.Tad kaip gyventi šį Viešpaties įsakymą? Visų pirma prisiminkime, kad jis yra dalis neperskiriamo diptiko, apimančio Dievo meilę. Reikia skirti laiko suvokti, kas yra meilė ir kaip reikia mylėti, tad reikia sukurti erdvę maldos akimirkoms, „kontempliacijai“, dialogui su Juo. Mylėti išmokstama iš Dievo, kuris yra Meilė. Nevagiame laiko iš artimo, kai esame su Dievu, – priešingai, ruošiamės mylėti vis dosniau ir tinkamiau. Tuo pačiu, kai grįžtame pas Dievą po to, kai mylėjome kitus, mūsų malda yra autentiškesnė, realesnė, pripildyta visais sutiktais žmonėmis, kuriuos atvedame pas jį. Norint mylėti artimą kaip save patį, reikia jį pažinti, kaip pažįstame save pačius. Turėtume įgyti gebėjimą mylėti kitą, kaip jis nori būti mylimas, o ne kaip mums patiktų jį mylėti. Dabar, kai mūsų visuomenės tampa vis labiau daugiakultūrinėmis, su žmonėmis, kilusiais iš labai skirtingų pasaulių, iššūkis yra dar didesnis. Kas atvyksta į naują šalį, turi susipažinti su jos tradicijomis bei vertybėmis; tik tada gali suprasti ir mylėti jos piliečius. Tas pats tinka ir tiems, kurie priima naujus imigrantus, dažnai sutrikusius, susidūrusius su nauja kalba, su integracijos problemomis. Skirtumų netrūksta ir tos pačios šeimos viduje arba darbo bei kaimynystės aplinkoje, net ir tuomet, jei jas sudaro tos pačios kultūros žmonės. Ar mums patiktų rasti žmogų, pasirengusį skirti savo laiko mums išklausyti, padėti mums pasiruošti egzaminui, surasti darbą, perstumdyti baldus? Galbūt ir kitas turi panašių poreikių. Turime sugebėti juos nujausti, būdami dėmesingi, nuoširdžiai įsiklausydami, įsijausdami į kito situaciją. Svarbi ir meilės kokybė. Apaštalas Paulius garsiame savo himne meilei, išvardija kai kurias jos savybes, kurias pravartu prisiminti: meilė kantri, nori kitam gero, ji nepavydi, nesididžiuoja ir neišpuiksta, laiko kitą svarbesniu už save, ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (plg. 1 Kol 13, 4, 7). Tad kiek progų ir kiek atspalvių norint gyventi žodžiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.Galiausiai galime prisiminti, kad ši žmogiškos egzistencijos norma yra pagrindas žymios „aukso taisyklės“, kurią randame visose religijose bei didžiųjų „pasaulietinės“ kultūros mokytojų mintyse. Galėtume savo kultūrinėje ar religinėje tradicijoje paieškoti panašaus kvietimo mylėti artimą ir padėti vieni kitiems kartu juo gyventi: induistai ir musulmonai, budistai ir tradicinių religijų atstovai, krikščionys ir visi geros valios vyrai bei moterys. Turime dirbti kartu, kad sukurtume naują mąstyseną, kurioje yra vertinamas kitas, kuri įskiepytų pagarbą asmeniui, apsaugotų mažumas, skirtų dėmesį silpniausiems, užmirštų asmeninius interesus, kad teiktų pirmenybę kitų interesams. Jei visi tikrai suvoktume, kad turime mylėti artimą kaip save patį, tiek, kad nedarytume kitam to, ko nenorėtume, kad jis mums darytų ir kad darytume kitam tai, ką norėtume, kad jis mums darytų, baigtųsi karai, dingtų korupcija, visuotinė brolybė nebebūtų utopija, meilės civilizacija greitai taptų realybe. Fabio Ciardi |