„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2016 04 „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). |
|
„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Kodėl šie Jėzaus žodžiai mums tokie brangūs, kad kas kartą grįžta tarp kiekvienam mėnesiui parenkamų gyvenimo Žodžių? Galbūt todėl, kad jie yra Evangelijos širdis. Tai žodžiai, kuriais Viešpats kreipsis į mus, kai gyvenimo pabaigoje atsidursime Jo akivaizdoje. Šie žodžiai lems patį svarbiausią mūsų gyvenimo egzaminą, kuriam galime ruoštis kiekvieną dieną. Jis paklaus, ar pavalgydinome ir pagirdėme alkstantį bei trokštantį, ar priglaudėme keleivį, ar aprengėme nuogą, aplankėme ligonį ir kalinį... Tai maži gestai, tačiau jie turi amžinybės vertę. Nėra nieko mažo, kas Jam padaryta. Išties Jėzus ne tik buvo arti vargšų ir atstumtųjų, gydė ligonius ir guodė kenčiančius, – jis mylėjo juos išskirtine meile. Tiek, kad vadino juos broliais, per slėpiningą solidarumą susitapatino su jais. Taip pat ir šiandien Jis yra tuose, kurie patiria neteisybę ir prievartą, kurie ieško darbo ar yra patekę į nepastovią padėtį, kurie dėl karo yra priversti palikti savo tėvynę. Kiek žmonių aplink mus kenčia dėl daugybės kitų priežasčių ir šaukiasi, kad ir be žodžių, mūsų pagalbos. Jie yra Jėzus, kuris prašo mūsų konkrečios meilės, galinčios išrasti naujus „gailestingumo darbus“, atitinkančius naujus poreikius. Niekas nėra atmetamas. Jei vyresnio amžiaus ligotas žmogus yra Jėzus, kaip neparūpinti jam reikiamos pagalbos? Jei mokau kalbos imigrantų vaiką, mokau Jėzų. Jei padedu mamai tvarkyti namus, padedu Jėzui. Jei nešu viltį kaliniui, jei paguodžiu liūdintį ar atleidžiu tam, kuris mane įskaudino, aš kuriu santykį su Jėzumi. Ir kiekvieną kartą ne tik kitam suteiksiu džiaugsmo, bet pats patirsiu dar daugiau džiaugsmo. Dovanodami gauname, jaučiame vidinę pilnatvę, esame laimingi, nes – nors to ir nežinome – mes sutikome Jėzų: kitas, kaip rašė Chiara Lubich, yra arka, pro kurią būtina praeiti, kad sutiktume Dievą. Ji taip prisimena šio gyvenimo Žodžio poveikį savo patirties pradžioje: „Visas mūsų senasis supratimas apie artimą bei jo meilę sugriuvo. Jei Kristus kokiu nors būdu buvo visuose, nebebuvo galima diskriminuoti, nebebuvo galima rūšiuoti. Tarsi muilo burbulas sprogo visas žmogiškas supratimas, klasifikuojantis žmones į tėvynainius ar svetimtaučius, į senus ar jaunus, į gražius ar negražius, į antipatiškus ar simpatiškus, į turtingus ar neturtingus. Kristus buvo už kiekvieno, Kristus buvo kiekviename. Kiekvienas brolis tikrai buvo „kitas Kristus“ (...). Taip gyvendami, pastebėjome, kad artimas mums buvo kelias į Dievą. Maža to: brolis mums pasirodė kaip arka pro kurią būtina praeiti, kad sutiktume Dievą. Tai patyrėme nuo pat pirmųjų dienų. Kokia vienybė su Dievu vakare, maldoje ar susikaupime po to, kai mylėjome Jį visą dieną broliuose! Kas davė mums tą paguodą, tą vidinį saldumą, tokį naują, tokį dangišką, jei ne Kristus, kuris gyvena šiuo savo Evangelijos pažadu „duokite ir jums bus duota“? Jį mylėjome visą dieną broliuose, o štai dabar Jis mus myli“. Fabio Ciardi |