„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2016 10 „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos“ (Sir 28, 2). |
„Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės bus tau atleistos“ (Sir 28, 2).Tokioje kaip mūsų smurto persmelktoje visuomenėje kalbėti apie atleidimą – sudėtinga. Kaip galima atleisti žmogui, kuris sugriovė šeimą, kuris padarė neapsakomų nusikaltimų, arba kuris paprasčiausiai gyvai prisilietė prie mūsų asmeninių reikalų, sugriaudamas mūsų karjerą, išduodamas mūsų pasitikėjimą? Pirmoji instinktyvi reakcija yra kerštas, blogiu atsilyginti už blogį, sukelti neapykantos ir agresijos virtinę, kuri subarbarina visuomenę. Arba nutraukti bet kokį ryšį, laikyti savyje nepasitenkinimą ir neapykantą, kurie apkartina gyvenimą ir apnuodija santykius. Dievo Žodis su jėga įsiveržia į pačias įvairiausias konfliktines situacijas ir vienareikšmiškai siūlo pačią sudėtingiausią ir drąsiausią sprendimą: atleisti. Šį kartą kvietimas mums ateina iš senovės Izraelio tautos išminčiaus Ben Siros, kuris rodo, kad yra absurdiška prašyti Dievo atleidimo, jei savo ruožtu nesugebama atleisti: „Kam [Dievas] atleidžia nuodėmes? – skaitome sename žydų tradicijos tekste – Tam, kuris savo ruožtu moka atleisti“. Būtent šito mus mokė Jėzus maldoje, kuria kreipiamės į Tėvą: „Tėve... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Mes taip pat klystame ir norime, kad kaskart mums būtų atleidžiama. Maldaujame ir tikimės, kad vėl mums bus suteikta galimybė pradėti iš naujo, kad kiti dar kartą patikės mumis. Jei mes taip norime, argi kiti nenorėtų to paties? Ar neturime mylėti kitą kaip save patį? Chiara Lubich, kuri ir toliau įkvepia mus suprasti Žodį, taip komentuoja kvietimą atleisti: „Atleidimas – tai ne užmarštis, kuri dažnai pasireiškia nenoru žvelgti realybei į akis. Atleidimas – tai ne silpnumas, nepaisantis padarytos žalos ar neteisingumo, kai bijai stipresniojo. Atleidimas nėra tvirtinimas, jog rimti dalykai – bereikšmiai, o kas bloga – gera. Atleidimas – ne abejingumas. Atleidimas – tai valios ir blaivaus proto, taigi ir laisvės aktas priimti brolį ir seserį tokius, kokie jie yra, nepaisant mums padaryto blogio. Taip, kaip Dievas priima mus, nusidėjėlius, nepaisydamas mūsų trūkumų. Atleidimas – tai ne atsakyti į įžeidimą įžeidimu, o elgtis taip, kaip kviečia Paulius: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu” (Rom 11:21). Atleidimas – tai palikti tau neteisybę padariusiam galimybę pradėti naujai bendrauti su tavimi, tai reiškia galimybę jam ir tau iš naujo pradėti gyvenimą, turėti rytojų, kuriame ne blogis ištaria paskutinį žodį.“ Gyvenimo Žodis mums padės atsispirti pagundai atitinkamai reaguoti, iš karto atsakyti blogiu į patirtą blogį. Jis mums padės pamatyti savo „priešą“ naujomis akimis, atpažinti jame brolį, kad ir blogio padariusį, bet kuriam reikia žmogaus, galinčio jį mylėti ir padėti pasikeisti. Tai bus mūsų „meilės kerštas“. „Sakysit: „Bet juk tai labai sunku“ – pratęsia Chiara komentare – Suprantama. Bet čia ir yra visas krikščionybės grožis. Ne šiaip sau esame sekėjai Kristaus, kuris ant kryžiaus prašė Tėvo atleisti tiems, kurie Jį vedė į mirtį. Drąsos. Pradėkime tokį gyvenimą, kuris mums užtikrina dar nepatirtą ramybę ir daug ligi šiol nepažinto džiaugsmo.“ Fabio Ciardi |