„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2016 12 „Jis ateina jūsų išgelbėti“ (Iz 35, 4). |
„Jis ateina jūsų išgelbėti“ (Iz 35, 4). Veiksmažodis – esamuoju laiku: Jis ateina. Taip išreiškiamas dabarties tikrumas. Neturime laukti rytojaus, laikų pabaigos ar kito gyvenimo. Dievas veikia iškart, meilė neleidžia atidėlioti ar vėluoti. Pranašas Izaijas kreipėsi į tautą, su nerimu laukiančią tremties pabaigos ir sugrįžimo į tėvynę. Šiomis Kalėdų laukimo dienomis negalime neprisiminti, kad panašus išganymo pažadas buvo pasakytas Marijai: „Viešpats yra su tavimi“ (Lk 1, 28); šitaip angelas apreiškė jai Išganytojo gimimą. Jis ateina ne šiaip sau aplankyti. Jo intervencija yra lemiama, labai svarbi: Jis ateina mūsų išgelbėti. Nuo ko? Ar esame dideliame pavojuje? Taip. Kartais mes tai suvokiame, o kartais – ne. Jis įsikiša, nes mato egoizmą, abejingumą kenčiantiems bei stokojantiems, neapykantą, susiskaldymą. Žmonijos širdis serga. Jis veikia iš gailesčio savo kūriniui, nenorėdamas jo prarasti. Tarsi ištiestų ranką skęstančiam žmogui. Deja, pastaruoju laikotarpiu šis vaizdas diena iš dienos atsikartoja, matant pabėgėlius, bandančius perplaukti mūsų jūras. Matome, kaip greitai jie čiumpa tą ištiestą ranką, tą gelbėjimosi liemenę. Taip pat ir mes kas akimirką galime pačiupti ištiestą Dievo ranką ir pasitikėjimo kupini sekti paskui Jį. Jis ne tik gydo mūsų širdį nuo susitelkimo į save, kuris mus paverčia uždarus kitiems, bet dar padaro mus savo ruožtu sugebančius padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, kurie liūdi ar patiria išbandymus. „Žinoma, problemas išsprendžia ne istorinis Jėzus, arba Jis, kaip Mistinio Kūno galva – rašė Chiara Lubich. Tai daro Jėzus-mes, Jėzus-aš, Jėzus-tu… Jėzus, esantis žmoguje, konkrečiame žmoguje, – kai jame yra Jo malonė – stato tiltą, tiesia kelią... Būdamas kitas Kristus, jo mistinio Kūno narys, kiekvienas žmogus įneša savo specifinį indėlį į visas sritis: į mokslą, meną, politiką, žiniasklaidą ir t. t.“ Tokiu būdu žmogus tampa kūrėju su Kristumi, atpirkėju su Kristumi. „Tai Įsikūnijimo pratęsimas, įsikūnijimo atbaigimas, kuris yra susijęs su kiekvienu mistinio Kristaus Kūno Jėzumi“. Būtent taip atsitiko Robertui, buvusiam kaliniui, radusiam asmenį, kuris jį „išgelbėjo“ ir vėliau jis pats tapo „gelbėtoju“. Savo patirtį jis papasakojo popiežiui, kai šis balandžio 24 d. apsilankė Romos Marijapolyje. „Ilgam kalinimo laikui pasibaigus, norėjau pradėti naują gyvenimą, bet kaip paprastai atsitinka, nors ir atlikai savo bausmę, žmonėms vis tiek lieki šiek tiek įtartinas. Ieškodamas darbo visas duris radau uždarytas. Turėjau elgetauti gatvėje, septynis mėnesius praleidau be namų. Tada sutikau Alfonsą, kuris per savo sukurtą asociaciją padeda kalinių šeimoms. ‚Jei nori pradėti iš naujo, – pasakė jis man, – eikš su manimi‘. Dabar jau metai, kai padedu jam paruošti pirkinių krepšius kalinių šeimoms, kurias kartu lankome. Man tai – didelė malonė, nes tose šeimose atpažįstu save. Matau moterų, – vienišų, su mažais vaikais, gyvenančių beviltiškose situacijose, – orumą. Jos laukia, kol kas nors suteiktų joms šiek tiek paguodos, šiek tiek meilės. Dovanodamasis kitiems, iš naujo atradau savo kaip žmogaus orumą, mano gyvenimas įgavo prasmę. Turiu ir papildomą jėgą, kadangi turiu Dievą širdyje, jaučiuosi mylimas...“ Fabio Ciardi |