„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2017 02 „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia“ (Ez 36, 26). |
„Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia“. (Ez 36, 26) Žodis „širdis“ leidžia mums galvoti apie meilę, jausmus, aistras. Tačiau Biblijos autoriui jis reiškia kur kas daugiau: kartu su dvasia, širdis yra gyvenimo ir asmens centras, vieta, kurioje priimami sprendimai, mūsų vidinio gyvenimo, mūsų dvasinio gyvenimo vieta. Jautri širdis yra paklusni Dievo žodžiui, leidžiasi vadovaujama žodžio ir suformuluoja „taikos mintis“ brolių atžvilgiu. Tuo tarpu akmeninė širdis yra užsidariusi savyje, nesugeba klausytis ir būti gailestinga. Ar mums reikia naujos širdies ir naujos dvasios? Užtenka apsižvalgyti aplinkui. Smurtas, korupcija ir karai gimsta iš akmeninių širdžių, kurios nėra atviros Dievo planui, kurį jis sumanė kūrinijai. O jei sąžiningai pažvelgsime į save, pamatysime, kad dažnai esame skatinami savanaudiškų troškimų. Ar tikrai meilė įkvepia mūsų sprendimus? Ar kito gėris mus veda? Matydamas skurdų mūsų žmogiškumą, Dievas gailisi. Jis mus pažįsta geriau nei mes patys ir žino, kad mums reikia naujos širdies. Jis ją pažada pranašui Ezechieliui, galvodamas ne tik apie pavienius asmenis, bet apie visą savo tautą. Dievo svajonė yra atkurti didelę tautų šeimą, kaip jis buvo sumanęs ją iš pat pradžių, šeimą, kuri vadovaujasi tarpusavio meilės įstatymu. Mūsų istorija ne kartą parodė, kad, viena vertus, vieni nesugebame įgyvendinti jo projekto, kita vertus, Dievas niekada nepavargsta įsiterpti, jis pats žada duoti mums naują širdį ir naują dvasią. Jis visiškai ištesi savo pažadą, kai atsiunčia savo Sūnų į žemę ir Sekminių dieną išlieja savo Dvasią. Gimsta bendruomenė – pirmųjų Jeruzalės krikščionių bendruomenė – ikona žmonijos, kuri yra „vienos širdies ir vienos sielos“. Tiek aš, kuris rašau šį trumpą komentarą, tiek ir tu, kuris jį skaitai ar klausaisi, esame pašaukti būti dalis šios naujos žmonijos. Dar daugiau: esame kviečiami sukurti ją aplink save, įnešti ją į savo gyvenimo ir darbo aplinką. Pagalvok, kokia didelė misija mums yra pavesta ir kaip Dievas pasitiki mumis. Užuot puolę į depresiją akivaizdoje žmonijos, kuri dažnai mums pasirodo korumpuota, užuot susitaikę su didesniu už mus blogiu ir užsidarę abejingume, išplėskime savo širdį „ligi Jėzaus Širdies. Kiek darbo! Bet reikia tik šito. Tai padarius, viskas padaryta“. Tai Chiaros Lubich kvietimas, kuris tęsiasi: „Tai reiškia kiekvieną, kuris atsiranda šalia mūsų, mylėti taip, kaip Dievas jį myli. O kadangi esame laike, mylėkime kiekvienąkart po vieną artimą, nepasilaikydami širdyje prielankumo likučių prieš akimirką sutiktam broliui“. Pasikliaukime ne savo jėgomis ir neadekvačiais gebėjimais, bet Dievo dovana mums: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia.“ Jei noriai atsiliepiame į kvietimą mylėti kiekvieną, jei leidžiamės vadovaujami Dvasios balso mumyse, tampame naujos žmonijos ląstelėmis, statytojais naujo pasaulio su didele tautų ir kultūrų įvairove. Fabio Ciardi Gyvensime šiuo žodžiu, kurį parinko ekumeninė grupė Vokietijoje, kartu su daugybe įvairių Bažnyčių brolių ir seserų, kad mus lydėtų Dievo pažadas per visus šiuos metus, kai minime Reformacijos 500 metų sukaktį. |