„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2017 08 Geras kiekvienam yra Viešpats, ir gailestingas visiems savo kūriniams (Ps 145, 9). |
Geras kiekvienam yra Viešpats, ir gailestingas visiems savo kūriniams (Ps 145, 9). Ši psalmė yra šlovinimo himnas, švenčiant didybę Viešpaties, kuris valdo visą istoriją: jis amžinas ir kilmingas, bet išsireiškia teisingumu ir gerumu. Jis yra greičiau arti esantis tėvas nei galingas valdovas. Dievas yra šio himno pagrindinis veikėjas, jis apreiškia savo švelnumą - tokį, kaip motinos, viršijantį viską: jis gailestingas, atlaidus, lėtas pykti ir kupinas meilės, geras visiems... Dievo gerumas pasireiškė Izraelio tautoje, bet apima visa tai, kas išėjo iš jo kūrybingų rankų, kiekvieną žmogų ir visą kūriniją. Psalmės pabaigoje autorius kviečia visus gyvuosius prisijungti prie šios giesmės ir padauginti jos skelbimą darniu daugiabalsiu choru: Geras kiekvienam yra Viešpats, ir gailestingas visiems savo kūriniams. Pats Dievas darbščioms vyro ir moters rankoms pavedė kūriniją, kaip atvertą „knygą“, kurioje užrašytas jo gerumas. Jie pašaukti bendradarbiauti kūrėjo veikime, pridedant teisingumo ir taikos puslapius, vadovaujantis jo meilės planu. Deja, aplink save matome daugybę žaizdų, padarytų dažnai neapsaugotiems žmonėms bei gamtai. Jos randasi dėl daugelio žmonių abejingumo, savanaudiškumo ir godumo tų, kurie išnaudoja didžiulius aplinkos resursus vien savo interesams, bendro gėrio sąskaita. Pastaraisiais metais krikščionių bendruomenėje vis labiau skinasi kelią pagarba ir jautrumas kūrinijai. Šioje perspektyvoje galime prisiminti ne vieną autoritetingą kreipimąsi, kurie skatina naujai atrasti gamtą kaip Dievo gerumo veidrodį bei visos žmonijos paveldą. Taip rašė ekumeninis patriarchas Baltramiejus I savo pernai metų kreipimesi Kūrinijos dienos proga: „Reikalingas nuolatinis budrumas, mokymas ir švietimas, kad visiems taptų aiškus santykis tarp dabartinės ekologinės krizės ir žmonių aistrų [...], kurių pasekmė ir vaisus yra mūsų patiriama aplinkos krizė. Todėl vienintelis būdas grįžti į ankstesnį grožį yra saikingumas ir askezė, kurie gali vesti prie protingo natūralios aplinkos valdymo. Visų pirma godumas tenkinant materialinius poreikius neabejotinai veda prie dvasinio žmogaus skurdo, kuris apima ir natūralios aplinkos naikinimą.“ O popiežius Pranciškus Laudato si’ dokumente rašo: „Rūpinimasis gamta neatsiejamas nuo gyvensenos, apimančios gebėjimą drauge gyventi ir puoselėti bendrystę. Jėzus priminė, kad Dievas yra mūsų bendras Tėvas ir kad dėl to esame broliai ir seserys. Broliška meilė tegali būti neužtarnauta [...]. Tas pats neužtarnautumas skatina mylėti ir priimti vėją, saulę ar debesis, nors to nekontroliuojame. [...] Turime vėl pajusti, kad mums reikia vienam kito, kad esame atsakingi už kitus ir pasaulį, kad verta būti geriems ir sąžiningiems. (plg. N. 228–229). Tad išnaudokime laisvus nuo darbo momentus ir visas dienos bėgyje pasitaikančias progas pakelti savo žvilgsnį į dangaus gelmę, į kalnų viršūnių didybę, jūros begalybę, ar paprasčiausiai į mažą žolės stiebelį gatvės pakraštyje. Tai padės mums pripažinti „gyvybės mylėtojo“ Kūrėjo didybę ir naujai atrasti savo vilties šaknis jo begaliniame, visa apimančiame ir lydinčiame gerume. Pasirinkime sau ir savo šeimai kuklų, aplinką tausojantį gyvenimo stilių, atsižvelgdami į kitų poreikius, idant praturtėtume meile. Pasidalinkime žemės ir darbo gėrybėmis su mažiau pasiturinčiais broliais ir liudykime šią gyvenimo ir džiaugsmo pilnatvę, nešdami gailestingumą, gerumą ir susitaikinimą į savo aplinką. Letizia Magri |