„Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). |
2020 02 „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7,12). |
Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9,24). Lydimas mokinių, Jėzus yra pakeliui į Jeruzalę. Jau pradėjęs ruošti mokinius lemiamam įvykiui: religinė valdžia jį atmes, romėnai nuteis mirčiai ir nukryžiavimui, po kurio Jis prisikels. Petrui ir kitiems jį sekusiems sunku tai suprasti, tačiau Morkaus Evangelija pamažu veda į laipsnišką Jėzaus misijos atradimą: išganyti žmoniją per kančios trapumą. Kelionės metu Jėzus susitinka su daugybe žmonių ir tampa artimas kiekvieno poreikiams. Matome, kaip Jis atsiliepia į šauksmą tėvo, prašančio išgydyti rimtų sunkumų turintį, tikriausiai epilepsija sirgusį vaiką. Kad stebuklas įvyktų, Jėzus savo ruožtu taip pat kai ko prašo vaiko tėvo: turėti tikėjimą. Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Tėvo atsakymas, garsiai ištartas aplink Jėzų susirinkusios minios akivaizdoje, akivaizdžiai prieštaringas. Šis žmogus, kaip dažnai ir mes, patiria tikėjimo trapumą, nesugebėjimą visiškai pasitikėti Dievo meile ir Jo laimės planu kiekvienam savo vaikui. Kita vertus, Dievas pasitiki žmogumi ir nieko nedaro be jo indėlio, be laisvo jo pritarimo. Jis prašo mūsų, nors ir mažos dalies: atpažinti Jo balsą sąžinėje, pasitikėti Juo ir savo ruožtu pradėti mylėti. Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Neretai esame panirę į kultūrą, kuri įvairiais būdais išreikštą agresiją laiko raktu į sėkmę. O Evangelija pateikia mums paradoksą. Mes galime žvelgti į savo silpnybes, trūkumus ir trapumą kaip į santykio su Dievu atspirties tašką ir su Juo įsitraukti į didžiausią iššūkį – visuotinę brolystę. Jėzus visu savo gyvenimu mokė mus tarnystės logikos, ragino rinktis paskutinę vietą. Tai optimaliausia padėtis norint tariamą pralaimėjimą paversti pergale, kuri nėra savanaudiška ir laikina, o švenčiama ir ilgalaikė. Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Tikėjimas yra dovana, kurios galime ir turime atkakliai prašyti, kad bendradarbiaudami su Dievu sugebėtume atverti vilties kelius daugeliui. Chiara Lubich rašė: „Tikėti reiškia jausti Dievo žvilgsnį ir Jo meilę, reiškia žinoti, jog kiekviena mūsų malda, kiekvienas žodis, judesys, kiekvienas liūdnas, džiaugsmingas ar neutralus įvykis, kiekviena liga, viskas, viskas, viskas [...] yra Dievui žinoma. O jei Dievas yra meilė, pilnas pasitikėjimas Juo yra ne kas kita kaip logiška pasekmė. Mes galime turėti tą pasitikėjimo kupiną atvirumą, kuris traukia dažnai su Juo kalbėtis, išdėstyti Jam savo reikalus, pasiryžimus, planus. Kiekvienas iš mūsų gali pasikliauti Jo meile, būdamas tikras, kad bus suprastas, sustiprintas, išgelbėtas [...] Galime prašyti: Viešpatie, leisk man pasilikti Tavo meilėje. Leisk, kad kiekvieną akimirką gyvenčiau jausdama, patirdama, žinodama per tikėjimą ar patirtį, kad Tu mane myli, kad Tu mus myli“. O po to – mylėti. Per meilę mūsų tikėjimas taps nepalaužiamas, tvirtas. Ne vien tikėsime Dievo meile, bet realiai jausime ją savo sieloje ir matysime aplink mus vykstant stebuklus. Letizia Magri |