„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2020 08 „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35). |
„Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35). Laiško, kurį apaštalas Paulius rašo Romos krikščionims, turinys nepaprastai turtingas. Kaip tik čia jis kalba apie Evangelijos galią kiekvieno ją priimančio asmens gyvenime, apie jos skelbimo revoliuciją – Dievo meilė mus išlaisvina! Paulius pats tai patyrė ir nori liudyti žodžiais ir pavyzdžiu. Ši jo ištikimybė Dievo pašaukimui jį nuves ir į Romą, kur jis atiduos gyvenimą dėl Viešpaties. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Čia pat Paulius tvirtino: „Dievas už mus“! Jam Dievo meilė žmonėms yra meilė ištikimo Jaunikio, kuris niekuomet nepaliktų nuotakos, su kuria laisvai susiejo save nepanaikinamu ryšiu – savo kraujo kaina. Taigi Dievas nėra teisėjas, priešingai, jis mūsų gynėjas. Todėl mūsų niekas negali nuo jo atskirti, kai susitinkame su Jėzumi, mylimu Sūnumi. Joks sunkumas, didelis ar mažas, vidinis ar išorinis, Dievo meilei nėra neįveikiama kliūtis. Dargi, sako Paulius, kaip tik tokiose situacijose, kas pasitiki Dievu ir jam save patiki, yra superlaimėtojas! Šiais, superherojų ir superžmonių, pretenduojančių užkariauti mus arogancija ir galia, laikais Evangelija siūlo konstruktyvų švelnumą ir atvirumą kito idėjoms. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Kad geriau suprastume ir gyventume šiuo žodžiu, mums gali padėti Chiaros Lubich siūlymas: „Mes, be abejo, tikime ar bent jau sakome norį tikėti Dievo meile. Tačiau dažnai [...] mūsų tikėjimas nėra toks drąsus, kaip turėtų būti [...] išbandymo momentuose, tokiuose kaip ligos ar gundymai. Labai lengva leistis apninkamam abejonės: „Ar išties Dievas mane myli?“ Tačiau ne, neturime abejoti. Privalome pasitikėdami, be jokių rezervų, atsiduoti Tėvo meilei. Turime įveikti galimai patiriamą tamsumą ir tuštumą tvirtai apkabindami kryžių. Ir po to – mylėti Dievą, vykdant jo valią, ir mylėti artimą. Jei taip elgsimės, kartu su Jėzumi patirsime prisikėlimo jėgą ir džiaugsmą. Pajusime, kaip tiems, kurie tiki ir atsiduoda jo meilei, viskas išties persikeičia: negatyvas virsta pozityvu, mirtis tampa gyvenimo šaltiniu, o sutemose pamatysime auštant nuostabią šviesą“ . „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Taip pat ir karo tragedijos tamsybėse nenustojantys tikėti Dievo meile žmonės plečia žmogiškumą: „Mūsų šalyje, Balkanuose, absurdiškas karas. Mano eskadrilėje buvo taip pat ir kareivių iš pirmųjų fronto linijų, su daugybe vidinių traumų, nes jie savo akimis matė mirštančius tėvus ir draugus. Negalėjau nieko daugiau, tik mylėti kiekvieną jų taip, kaip tik galėjau. Itin retais ramybės momentais stengiausi kalbėti su jais apie daugelį dalykų, kurie gali rūpėti žmogui tokiomis aplinkybėmis, tačiau pradėjome kalbėti ir apie Dievą, nors dauguma jų nebuvo tikintys. Per vieną tokių pokalbių pasiūliau pasikviesti kunigą švęsti Mišias. Visi tam pritarė, o kai kurie priėjo išpažinties po dvidešimties metų. Galiu sakyti, kad Dievas buvo čia su mumis.“ Letizia Magri |