„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2021 11 „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mt 5, 9). |
|
„Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mt 5, 9). Mato Evangelija yra parašyta krikščionio, kilusio iš ano laiko žydų aplinkos, todėl jo tekste esama daug posakių, būdingų to meto kultūros ir religijos tradicijai. Penktame Mato Evangelijos skyriuje Jėzus pristatomas kaip naujasis Mozė, kuris užkopia į kalną, norėdamas paskelbti Dievo Įstatymo esmę – meilės įsakymą. Kad šiam mokymui būtų suteikta iškilmingumo, Evangelija pasakoja, jog Jėzus, kaip Mokytojas, sėdi. Ir ne tik: Jėzus yra ir pirmasis liudytojas to, apie ką kalba. Tai akivaizdžiausia, kai Jėzus paskelbia Palaiminimus, kurie yra viso Jo gyvenimo programa. Šie palaiminimai atskleidžia krikščioniškosios meilės radikalumą, meilės, kuri subrandina palaimos ir džiaugsmo pilnatvės vaisių. „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Biblijoje ramybė, hebrajiškai Šalom, reiškia harmoniją su pačiu savimi, su Dievu ir su tuo, kas supa. Šiuo žodžiu ir šiandien žmonės vienas kitą sveikina linkėdami gyvenimo pilnatvės. Ramybė, visų pirma, yra Dievo dovana, kurios pajautimas taip pat priklauso ir nuo mūsų sutikimo ją priimti. Iš visų palaiminimų, šis rezonuoja kaip pats aktyviausias. Jis kviečia atsisakyti abejingumo, kad kurtume harmoniją. Pirmiausia turime pradėti nuo savęs ir savo aplinkos, o tam turime pasitelkti protą, širdį ir rankas. Palaiminimas reikalauja įsipareigoti rūpintis kitais, gydyti žaizdas, asmenines ir socialines traumas, sukeltas atskiriančiojo egoizmo. Jis drąsina mus paremti kiekvieną pastangą, kuri padeda siekti šio tikslo. Jėzus, Dievo Sūnus, savo misiją žemėje įvykdė atidavęs gyvybę ant kryžiaus, kad suvienytų mus su Tėvu ir atkurtų žemėje brolystę. Todėl kiekvienas taikdarys yra panašus į Jėzų ir yra vadinamas Dievo vaiku. „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Sekdami Jėzaus pėdomis, ir mes galime kiekvieną dieną paversti taikdarystės diena, nutraukdami aplink nuolat vykstančius mažus ir didelius karus. Kad būtų galima įgyvendinti šią svajonę, būtina supinti draugystės ir solidarumo tinklus, ištiesti pagalbos ranką kitiems ir patiems ją priimti. Štai ką pasakoja Denisa ir Aleksandras: „Kai susipažinome, mums buvo gera būti drauge. Tik susituokus, pradžioje taip pat viskas buvo gražu – prie to prisidėjo ir vaikų gimimas. Laikui bėgant, santykiai ėmė svyruoti nuo gerų prie blogų, tarp mūsų nebeliko tikro dialogo, o galiausiai kiekvienas dalykas imdavo kelti nesibaigiančias diskusijas. Nusprendėme išlikti gyventi kartu, tačiau kaskart vis įkrisdavome į tas pačias klaidas, pagiežą ir nesutarimus. Vieną dieną mūsų draugų pora pasiūlė sudalyvauti sutuoktinių, patiriančių sunkumus, kurse. Tenai sutikome ne tik kompetentingus ir pasirengusius žmones, tačiau taip pat radome šeimą, su kuria dalijomės savo sunkumais – jau nebebuvome vieni. Vėl užsidegė šviesa, tačiau tai buvo tik pirmasis žingsnis, nes sugrįžus namo, nebuvo taip lengva, mes vis tiek dar kartais atkrisdavome. Bendras įsipareigojimas kiekvieną dieną iš naujo pradėti rūpintis vienas kitu, palaikyti ryšį su naujais, kursuose sutiktais draugais mums padeda drauge eiti į priekį.“ „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Chiara Lubich sako, kad „taika, kaip Jėzus ją supranta, reikalauja iš mūsų naujos širdies ir naujų akių – kad mylėtume ir visus žmones matytume kaip kandidatus į visuotinę brolystę.“ Ji prideda: „Galime savęs paklausti: net ir vaidingus kaimynus? Ir bendradarbius, kurie kliudo mano karjerai? Taip pat ir tuos, kurie darbuojasi kitoje partijoje arba priešiškoje futbolo komandoje? Ir ne mano religijos ar tautybės žmones? Taip, nes kiekvienas man yra brolis ar sesuo. Taika prasideda būtent nuo santykio, kurį sugebu sukurti su kiekvienu artimu. „Blogis gimsta žmogaus širdyje“, – rašė Idžino Džiordani (Igino Giordani). Todėl norint atitolinti karo pavojų, reikia pašalinti agresyvumo, išnaudojimo bei savanaudiškumo dvasią, iš kurios gimsta karas – reikia naujai atkurti sąžinę. Pasaulis keičiasi, jei keičiamės mes, (...) o pabrėždami tai, kas mus vienija, galime prisidėti prie taikos mentaliteto kūrimo ir kartu dirbti žmonijos labui. (...) Galiausiai nugali meilė, nes ji už viską stipresnė. Pamėginkime šį mėnesį taip gyventi, kad būtume naujos – taikdarystės ir teisingumo – kultūros raugas. Pamatysime mumyse ir aplink mus atgimstant naują žmoniją“. Letizia Magri |