„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2022 02 „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ ( Jn 6, 37). |
|
„Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ ( Jn 6, 37). Šis Jėzaus pareiškimas yra dalis Jo dialogo su minia. Po gausaus duonos kepaliukų padauginimo stebuklo žmonės ieško Jėzaus ir kad juo įtikėtų, prašo dar vieno stebuklo. Jėzus atskleidžia, kad yra Dievo meilės ženklas: išties Jis yra Sūnus, kuriam Tėvas patikėjo misiją surinkti ir sugrąžinti į Jo namus kiekvieną kūrinį, ypač žmones, sukurtus pagal Jo paveikslą ir panašumą. Pats Tėvas rodo iniciatyvą ir kiekvieną žmogų traukia prie Jėzaus, įdėdamas į jo širdį gyvenimo pilnatvės troškimą, randamą bendrystėje su Dievu ir su kiekvienu artimuoju. Todėl Jėzus neatstumia nei vieno, kad ir kaip toli kažkuris jaustųsi atitolęs nuo Dievo, nes tokia yra Dievo valia – neprarasti nei vieno. „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“. Tai išties gera žinia: Dievas mus visus be galo myli. Jo švelnumas ir gailestingumas yra skirtas kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai. Jis yra kantrus ir gailestingas Dievas, laukiantis kiekvieno žmogaus, kuris paskatintas vidinio balso leidžiasi į kelią. Neretai kamuoja įtarumas: kodėl apskritai Jėzus turėtų mane priimti? Ko Jis iš manęs nori? O iš tiesų Jėzus trokšta, kad būtume Jo patraukti, kad ištuštintume savo širdį nuo viso, kas ją užgriozdina, kad galėtume su pasitikėjimu priimti Jo besąlyginę meilę. Tačiau šie Žodžiai yra ir kvietimas, kuris apeliuoja į mūsų atsakomybės jausmą. Išties patirdami tokią Jėzaus švelnumo gausą, mes patys jaučiamės skatinami priimti Jį kiekvieno sutikto žmogaus asmenyje, kas tai bebūtų: vyras ar moteris, jaunas ar senas, sveikas ar ligonis, mūsų kultūros žmogus ar ne. Ir nei vieno neatstumti. „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“. Kanadoje, Kvebeko mieste, viena krikščionių bendruomenė, kuri gyvena Gyvenimo Žodžiu, yra įsipareigojusi priimti daugelį šeimų, kurios atvyksta į jų šalį iš įvairių pasaulio kraštų: Prancūzijos, Egipto, Sirijos, Libano, Kongo. Šios šeimos yra sutinkamos, taip pat joms padedama ieškoti integracijos šalyje galimybių. Įprastai reikia atsakyti į daugybę jų klausimų, užpildyti reikiamus su jų statusu (pabėgėlių ir rezidentų) susijusius dokumentus. Reikia koordinuoti jų vaikų mokymąsi, palydėti ir supažindinti juos su jų gyvenamuoju rajonu. Taip pat yra svarbu jiems pradėti lankyti prancūzų kalbos kursus ir susirasti darbą. Guy ir Micheline rašo: „Viena sirų šeima bėgdama nuo karo atvyko į Kanadą ir čia sutiko kitą šeimą, kuri buvo ką tik atvykusi ir visiškai sutrikusi. Pasitelkiant socialinius tinklus buvo sukurtas solidarumo tinklas ir daugelis draugų tai šeimai surinko visa, ko reikėjo: lovų, sofų, stalų, kėdžių, indų, drabužių, knygų ir žaidimų vaikams, kuriuos paskatinti savo tėvų spontaniškai dovanojo mūsų šeimų vaikai. Atvykusi šeima visko gavo net daugiau nei jiems reikėjo, todėl savo ruožtu pasidalijo daiktais su neturtingomis šeimomis iš savo daugiabučio namo. Beje, to mėnesio Gyvenimo Žodis buvo: „Mylėk artimą, kaip save patį!“. „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“. Štai, kaip galime praktiškai įgyvendinti šį Gyvenimo Žodį: liudydami Tėvo artumą santykyje su kiekvienu artimuoju tiek asmeniškai, tiek ir bendruomeniškai. Mums padeda Fokoliarų judėjimo įkūrėjos Chiaros Lubich refleksija apie gailestingąją meilę. Chiara rašo: tai yra „(...) meilė, skatinanti atverti širdį ir rankas vargdieniams (...), gyvenimo iškamuotiesiems, atgailaujantiems nusidėjėliams. Meilė, sugebanti priimti išklydusį iš kelio artimąjį, bičiulį, brolį ar nepažįstamąjį ir begalę kartų jam atleisti. (...) Tai meilė, kuri nematuoja, ir kuri nebus matuojama. Tai sužydėjusi, brandesnė, visuotinesnė, konkretesnė artimojo meilė už anksčiau sielos turėtąją. Siela išties savy pajunta užgimstant jausmus, panašius į Jėzaus, pajunta sau nuo lūpų nuskrendančius Dievo žodžius, skirtus tiems, kuriuos sutinka: 'Gaila man minios'. (Mt 15, 32). (...) Gailestingumas yra paskutinė artimojo meilės išraiška, šią meilę užbaigianti. O artimojo meilė viršesnė už skausmą, nes jis priklauso tik šiam gyvenimui, o meilė išliks ir kitame. Dievui labiau patinka gailestingumas negu auka“. Letizia Magri |