„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2022 09 „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau“ (1Kor 9,19). |
|
„Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau“ (1Kor 9,19). Šio mėnesio Gyvenimo žodis paimtas iš pirmojo Pauliaus laiško Korinto krikščionims. Paulius yra Efeze ir savo žodžiais bando reaguoti į problemas, kilusias graikiškoje Korinto miesto bendruomenėje. Korintas buvo miestas kosmopolitas, didelis komercinis centras, garsėjęs ne tik Afroditės šventykla, bet ir išplitusia korupcija. Pauliaus laiško gavėjai dėl apaštalo skelbimo prieš keletą metų iš pagonybės buvo atsivertę į krikščionybę. Vienas iš šią bendruomenę skaldžiusių nesutarimų buvo klausimas dėl galimybės pagoniškų apeigų metu valgyti stabams paaukotą mėsą. Pabrėždamas laisvę, kurią turime Kristuje, Paulius pradeda platų diskursą apie tai, kaip elgtis tam tikrų pasirinkimų akivaizdoje ir ypač plėtoja mintį apie laisvę. „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau“. Kadangi krikščionys žino, „jog iš tikro nėra pasaulyje stabų ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas (8,4)“, klausimas, valgyti ar ne stabams paaukotą mėsą, tampa nereikšmingas. Tačiau problema kyla, kai krikščionis susiduria su kitu krikščionimi, kuris dar neturi tokio sąmoningumo ir tikėjimo suvokimo. Tokiu atveju pirmasis savo požiūriu gali papiktinti tą silpnąjį. Kai ant kortos pastatomas pažinimas ir meilė, Pauliaus neabejoja, kad mokinys turi rinktis meilę, taip atsisakydamas savo laisvės, kaip kad Kristus, kuris laisvai iš meilės tapo tarnu. Dėmesys silpnajam broliui, kurio sąmoningumas trapus ir pažinimas menkas, yra esminis dalykas. Tikslas yra laimėti ta prasme, kad geras gražus Evangelijos gyvenimas pasiektų kuo daugiau žmonių. „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau“. Chiara Lubich rašo: „Jeigu priklausome Kristaus kūnui, jeigu esame Jis, būti susiskaldžius, prieštaringai mąstyti reiškia skaldyti Kristų. [...] Jeigu [...] tarp pirmųjų krikščionių būtų buvęs santarvės sugriovimo pavojus, būtų patarta atsisakyti savo idėjų tam, kad būtų išsaugota meilė. [...] Taip nutinka ir šiandien: net jei kartais ir esame tikri, jog tam tikras supratimas yra geresnis, Viešpats mums pataria, jog kartais yra geriau paleisti savas idėjas, kad tarp visų būtų išsaugota meilė. Geriau mažesnis tobulumas, tačiau santarvėje su kitais, negu didesnis tobulumas susipriešinus. Toks nuolankumas, užuot skaldęs, yra viena iš savybių, nors ir skausmingų, tačiau paveikiausių ir Dievo palaimintų, palaikančių vienybę pagal autentiškiausią Kristaus mintį, taigi žinančių šios minties vertę“. „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau“. Vietnamiečio kardinolo Franҫois van Thuân, praleidusio kalėjime trylika metų, iš kurių devynerius buvo visiškoje izoliacijoje, patirtis liudija, jog tikra ir nesuinteresuota meilė prišaukia ir meilės atsaką. Kalinimo metu jo priežiūra iš pradžių buvo patikėta penkiems sargybiniams, tačiau valdžia nusprendė kas dvi savaites juos keisti kita grupe, kadangi pirmieji vyskupo būdavo užkrečiami. Galiausiai buvo nuspręsta palikti tuos pačius sargybinius ir jų nerotuoti, nes kalintysis būtų užkrėtęs visus kalėjimo policininkus. Kardinolas pats taip pasakoja: Pradžioje sargybiniai su manimi nekalbėdavo. Tik atsakydavo taip arba ne. [...] Vieną naktį pagalvojau: „Francesco, tu esi dar labai turtingas, savo širdyje turi Jėzaus meilę. Mylėk juos, kaip Jėzus tave mylėjo“. Kitą dieną pradėjau juos dar labiau mylėti, mylėti juose Jėzų – šypsodamasis, pasikeisdamas su jais maloniais žodžiais. [...] Pamažu tapome draugais“. Kalėjime, padedamas savo prižiūrėtojų, kardinolas pasigamins krūtinės kryžių, su jais užsimezgusios draugystės simbolį, kurį nešios iki mirties. Iš medžio gabalėlių ant geležinės grandinėlės. Letizia Magri |