„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2023 10 „Atiduokite tad, kas Ciesoriaus Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,21). |
|
„Atiduokite tad, kas Ciesoriaus Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,21). Jėzus žengia į Jeruzalę, ir žmonės jį skelbia esant „Dovydo Sūnumi“. Tai karališkas titulas, kurį Mato Evangelija priskiria Kristui, atėjusiam paskelbti, jog artėja Dievo Karalystė. Šiame kontekste įvyksta ypatingas pokalbis tarp Jėzaus ir grupės žmonių, kurie Jį klausinėja. Dalis jų yra Erodo šalininkai, kiti fariziejai, ir tai yra dvi grupės žmonių, kurios turėjo skirtingą požiūrį į Romos ciesoriaus valdžią. Jie klausia, ar dera mokėti ciesoriui mokesčius ar ne, ir taip Jėzų verčia užimti aiškią poziciją už ciesorių arba prieš jį, taip sukuriant pamatą galimiems Jo kaltinimams. Tačiau Jėzus atsako klausimu į klausimą, susijusį su to laiko monetoje iškaltu atvaizdu. Kadangi tai ciesoriaus atvaizdas, Jėzus atsako: „Atiduokite tad, kas Ciesoriaus Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Tačiau kas yra skirta ciesoriui, o kas – Dievui? Jėzus skelbia Dievo pirmumą: lygiai taip kaip ciesoriaus atvaizdas atspaustas ant kiekvienos monetos, taip pat Dievo atvaizdas atspaustas kiekviename žmoguje. Pati rabinų tradicija patvirtina, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo panašumą lygiai taip pat, kaip ciesoriaus atvaizdas atspaustas kiekvienoje monetoje: „Kada žmogus iškala keletą monetų su vienodu antspaudu, jos tampa visos vienos į kitas panašios, bet karalių Karalius, Vienas Šventas, tebūna palaimintas Jo Vardas, visus žmones paženklino su tuo pačiu pirmojo žmogaus, Adomo, antspaudu, nes visi žmonės kilo iš jo ir nei vienas iš jų nėra panašus į kitą.“ Būtent dėl to tiktai vienintelis Dievas yra Tas, Kuriam mes galime save visiškai paaukoti, nes Jam vienam mes priklausome ir tik Jame mes atrandame laisvę ir orumą. Jokia žmogiška jėga negali pretenduoti į panašią ištikimybę. Jeigu yra Kažkas, kas pažįsta Dievą ir gali padėti mums skirti Jam deramą vietą, tai – Jėzus. Nes Jam, anot Chiaros Lubich, „[...] mylėti reiškė vykdyti Tėvo valią visu protu, širdimi, energija ir pačiu gyvenimu: Jis visiškai paaukojo Save, kad įvykdytų Savo Tėvo planą. Evangelija mums rodo, kad Jis visada buvo susikoncentravęs į Savo Tėvą... Ir Jis to paties prašo ir iš mūsų: mylėti reiškia vykdyti mylimojo valią, vykdyti ne pusėtinai, bet visa savo būtimi. [...] Per tai mes esame kviečiami dar didesniam radikalumui, kadangi Dievui negalima duoti mažiau nei visko: visą širdį, visą sielą ir visą protą.“ „Atiduokite tad, kas Ciesoriaus Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Kiek kartų susiduriame su dilemomis, sunkiais pasirinkimais, dėl kurių rizikuojame pasiduoti pagundai lengvai pabėgti. Net ir pats Jėzus turi patirti išbandymą, priimdamas vieną iš dviejų galimų ideologinių sprendimų; bet Jam yra aišku: prioritetas yra ateinančioji Dievo Karalystė, kurioje svarbiausia yra meilė. Šis Gyvenimo Žodis mus klausinėja: Ar mūsų širdis nėra užkariauta žinomumo, žėrinčios karjeros siekio; ar nesižavime sėkmingais žmonėmis, įtakingais asmenimis? Galbūt visiems šiems dalykams skiriame vietą, priklausančią Dievui? Savo atsakymu Jėzus siūlo kokybinį šuolį, kviesdamas mus rimtai ir įsigilinus apžvelgti savo vertybių skalę. Giliai savo sąžinėje mes galime išgirsti vieną balsą, kuris kartais yra subtilus ir užgožiamas kitų balsų. Bet mes galime jį atpažinti: tai yra tas balsas, kuris mus pastūmėja nepavargstant ieškoti brolystės kelio ir kuris kaskart skatina atnaujinti šį pasirinkimą, net jei tai reiškia plaukti prieš srovę. Tai – esminis žingsnis, siekiant sukurti autentiško dialogo su kitais žmonėmis pamatą, leidžiantį drauge surasti tinkamus atsakymus į gyvenimo sudėtingumą. Tai nereiškia, kad mes vengiame asmeninės atsakomybės visuomenei, bet veikiau, – kad siūlome bendruomenės naudai savo nesuinteresuotą pagalbą. Vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis, kuriam už civilinį pasipriešinimą prieš nacizmą buvo įvykdyta egzekucija, iš kalėjimo rašo savo sužadėtinei: „Nenoriu iš pasaulio bėgančio tikėjimo, bet tokio, kuris ištveria buvimą pasaulyje ir myli, ir išlieka ištikimas žemei, nepaisant visų mums skirtų išbandymų. Mūsų santuoka turi būti ištarimas Taip Dievo žemei, turi mumyse sustiprinti drąsą kažką veikti ir kurti gyvenant žemėje. Aš bijau, kad tie krikščionys, kurie ant žemės stovi, remdamiesi tik viena koja, stovės tik viena koja taip pat ir būdami Danguje. “ Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |