„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2024 08 „Viešpatie, gera mums čia būti!”(Mt17,4). |
|
„Viešpatie, gera mums čia būti!”(Mt17,4). Jėzus su savo mokiniais keliauja į Jeruzalę. Kai Jėzus paskelbė, kad ten turės kentėti, mirti ir po to prisikelti, Petras ėmė maištauti, išreikšdamas gilų nusivylimą ir visišką nesupratimą. Tuomet Mokytojas pasiima jį, kartu su Jonu ir Jokūbu, ir užsiveda ant „aukšto kalno”. O ten, visiems trims matant, Jėzų apgaubia nauja ir nepaprasta šviesa: jo veidas spindi kaip saulė”, o Mozė ir pranašas Elijas kalbasi su juo. Iš spindinčio debesies pasigirsta Tėvo balsas, kviečiantis klausyti Jėzaus, jo mylimo sūnaus. Petras, paveiktas šio nepaprasto įvykio, iš ten niekur nebenori eiti ir sušunka: „Viešpatie, gera mums čia būti!” Jėzus pasikvietė savo artimiausius draugus išgyventi nepamirštamą patirtį, kad jie visada ją išsaugotų savo viduje. Galbūt ir mes, su nuostaba ir jauduliu, esame patyrę Dievo buvimą ir veikimą savo gyvenime: džiaugsmo, ramybės ir šviesos akimirkas, kai norėjome, kad jos niekada nesibaigtų. Dažnai šias akimirkas patiriame kartu su kitais arba dėka kitų žmonių. Tarpusavio meilė iš tikrųjų pritraukia Dievo buvimą, kaip Jėzus ir žadėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.” Kartais, šiomis intymiomis su Juo akimirkomis, Jėzus leidžia mums pamatyti save pačius Jo žvilgsniu; ir Jo žvilgsniu perskaityti, suprasti įvykius. Tarsi viską matytume Jo akimis. Šios patirtys mums duotos tam, kad turėtume jėgų įveikti sunkumus, išbandymus ir nuovargį, su kuriais susiduriame savo gyvenimo kelionėje. Tos patirtys padeda mums būti tikriems, kad mus prižiūri Dievas, kuris pašaukė mus dalyvauti išganymo istorijoje. Nusileidę nuo kalno, mokiniai visi kartu nukeliaus į Jeruzalę, kur jų laukia ne tik vilčių kupina minia, bet kartu jie ten susidurs su išdavyste, spąstais, apgaule, priešprieša, pasibjaurėjimu ir kančia. Ten jie bus „išsklaidyti ir išsiųsti į žemės pakraščius, kad liudytų apie mūsų galutinę buveinę, galutinius namus – Dievo karalystę” (T. Radcliffe OP, dominikonų vienuolis). Tačiau jie jau galės pradėti statyti Dievo namus čia, žemėje, tarp žmonių – vyrų ir moterų, nes pabuvojo „namuose” ten, su Jėzumi, ant kalno. „Viešpatie, gera mums čia būti!” Šios nepaprastos patirties pabaigoje Jėzus kreipiasi į apaštalus žodžiais: „Kelkitės, nebijokite!” (Mt 17,7). Tais pačiais žodžiais Jis kreipiasi ir į mus. Su tokia pat drąsa, kaip ir jo mokiniai, galime ir mes drąsiai eiti pasitikti to, kas mūsų laukia ateityje. Taip atsitiko ir Chiarai Lubich. Po atostogų laikotarpio, kuris buvo toks turtingas šviesos, jog buvo apibūdintas kaip „1949-ųjų Rojus” – dėl nepaprasto tikėjimo slėpinių apmąstymo ir dėl gilaus Dievo buvimo suvokimo mažoje bendruomenėje, su kuria ji ilsėjosi – ji taip pat nenorėjo grįžti į kasdienį gyvenimą. Tačiau grįžo į jį su nauju impulsu, nauju postūmiu, nes suprato, jog dėl tos šviesos patirties ji turėjo nusileisti „nuo kalno” ir imtis darbo, kaip Jėzaus įrankis, įgyvendinant Jo Karalystę; skleidžiant meilę ir šviesą ten, kur jos trūko, nežiūrint sutinkamų sunkumų ir kančios. „Viešpatie, gera mums čia būti!” Kai šviesa mus apleidžia, prisiminkime tuos laikus, kai Viešpats mus apšvietė. O jei dar nepatyrėme Jo artumo – ieškokime jo. Prireiks pastangų „kopti į kalną”, kad sutiktume Jį kituose žmonėse, garbintume Jį savo bažnyčiose ir kontempliuotume Jį gamtos grožyje. Nes Jis visada yra su mumis: mums tereikia eiti kartu su Juo ir, būnant tyloje, klausyti Jo balso – taip, kaip Petras, Jonas ir Jokūbas. Parengė Silvano Malini ir Gyvenimo Žodžio komanda |