| 2024 11 „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12,44) |
|
„Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12,44) Esame Morkaus Evangelijos 12 skyriaus pabaigoje. Jėzus yra Jeruzalės šventykloje; Jis stebi ir moko. Žvelgdami į šią sceną Jo akimis, matome, kad čia dalyvauja daugybė skirtingų veikėjų: žmonės, tiesiog einantys pro šalį; vieni iš jų atėjo pasimelsti, kiti – aukštuomenės atstovai ilgais drabužiais, o dar kiti – turtingi žmonės, į šventyklos iždą įmetantys nemažas aukas. Ir štai ateina našlė; ji priklauso socialiai ir ekonomiškai stokojančių, nuskriaustų žmonių kategorijai. Niekam į ją nekreipiant dėmesio, moteris nepastebimai įmeta į iždą dvi smulkias monetas. Bet Jėzus ją pastebi, pasišaukia mokinius ir juos pamoko: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ „Iš tiesų sakau jums…“ Šiais žodžiais pristatomi svarbūs pamokymai. Jėzaus žvilgsnis, nukreiptas į vargšę našlę, kviečia ir mus žvelgti ta pačia kryptimi: ji yra pavyzdys mokiniams. Jos tikėjimas Dievo meile yra besąlyginis; jos lobis yra pats Dievas. Ji visiškai atsiduoda Jam ir nori atiduoti viską, ką gali, kad paremtų tuos, kurie yra dar vargingesni už ją. Šis pasitikėjimo kupinas atsidavimas Tėvui tam tikra prasme yra panašus į tą savęs atidavimą, kurį netrukus įvykdys Jėzus, savo kančia ir mirtimi, ir yra tarsi to būsimo įvykio numatymas. Būtent tokį „dvasios neturtą“ ir „širdies tyrumą“ skelbė ir tuo gyveno Jėzus. Tai reiškia, kad „pasitikime ne turtais, o Dievo meile ir jo apvaizda.[…] Esame „vargdieniai dvasioje“, jei leidžiame, kad mums vadovautų meilė kitiems. Tada pasidaliname su stokojančiais tuo, ką turime: šypsena, savo laiku, gėrybėmis, savo sugebėjimais. Kai iš meilės atidavėme viską – esame neturtingi, vadinasi esame tušti nuo savęs, laisvi, esame tyros širdies“, – rašo Chiara Lubich. Jėzaus pasiūlymas apverčia aukštyn kojom mūsų įprastą mąstymą; Jo minčių centre atsiduria mažieji, neturtingieji, tie, kurie yra paskutinėse vietose. „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ Šis Gyvenimo Žodis pirmiausia kviečia mus atnaujinti visišką pasitikėjimą Dievo meile; pagalvoti, ar mūsų matymo kryptis sutampa su tuo, kaip mato Dievas; kviečia nevertinti žmogaus pagal išvaizdą, nesmerkiant jo ir nekreipiant dėmesio, kaip mato ir vertina kiti; vertinti teigiamus kiekvieno žmogaus bruožus. Šis Žodis teigia, kad laisvai dovanoti kitiems yra evangelinė logika; ir tai kuria taikią bendruomenę, nes skatina mus rūpintis vieni kitais. O taip pat ragina mus gyventi pagal Evangelijos žodžius kasdienybėje: nesipuikuoti, duoti dosniai ir su pasitikėjimu, gyventi nuosaikiai, dalytis tuo, ką turime. Šis Žodis kreipia mūsų dėmesį į „mažiausius“ ir ragina mokytis iš jų. Venantas gimė ir užaugo Burundyje. Jis pasakoja: „Kaime mano šeima turėjo gerą ūkį, kuris visada duodavo puikų derlių. Motina, suvokdama kad viskas yra iš dangaus apvaizdos, kasmet surinkdavo pirmuosius vaisius ir išdalindavo juos mūsų kaimynams, pradėdama nuo skurdžiausių šeimų, o mums palikdavo tik nedidelę dalį – tai, kas likdavo. Iš jos išmokau nesavanaudiško davimo vertės. Supratau, kad Dievas prašo manęs atiduoti Jam „geriausią dalį“, tiksliau, atiduoti Jam visą savo gyvenimą.“ Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |