Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

„Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22,37).

Svarstymai, koks yra pirmasis iš daugybės Šventojo Rašto įsakymų, buvo klasikinė Jėzaus laikais rabinų mokyklų sau keliama tema. Jėzus, laikomas mokytoju, nevengia jam užduoto su tuo susijusio klausimo: „Koks yra didžiausias įsakymas įstatyme?“ Atsakydamas jis originaliai sujungia Dievo meilę su artimo meile. Jo mokiniai niekuomet negali perskirti šių dviejų meilių, kaip negalima atskirti medžio šaknų nuo lapų vainiko: kuo labiau jie myli Dievą, tuo intensyvesnė tampa jų meilė broliams ir seserims; kuo labiau myli brolius ir seseris, tuo gilesnė tampa jų meilė Dievui.

Jėzus žino, geriau nei kas kitas, kas iš tikrųjų yra Dievas, kurį turime mylėti, ir žino, kaip turi būti mylimas: Jis yra jo Tėvas ir mūsų Tėvas, jo Dievas ir mūsų Dievas (plg. Jn 20,17). Dievas, kuris myli kiekvieną asmeniškai; myli mane, myli tave; yra mano Dievas, tavo Dievas („Mylėk Viešpatį savo Dievą“).
O mes galime jį mylėti, nes jis pirmas mus pamilo: tad jo įsakytoji meilė yra atsiliepimas į Meilę. Galime kreiptis į Jį su tokiu pačiu atvirumu ir pasitikėjimu, kokį turėjo Jėzus, vadindamas jį Abbà, Tėve. Ir mes, kaip Jėzus, galime dažnai su Juo kalbėtis, išdėstydami visas savo reikmes, pasiryžimus, sumanymus, pakartotinai išsakydami jam išskirtinę savo meilę. Ir mes norime nekantriai laukti, kada gi ateis gilaus bendravimo su Juo maldoje momentas, juk malda yra pokalbis, bendrystė, stiprus draugystės ryšys. Tokiomis akimirkomis galime leisti prasiveržti visai savo meilei: garbinti jį anapus kūrinijos, šlovinti jį esantį visur visoje visatoje, teikti garbę jam mūsų širdies gelmėje ar gyvam tabernakulyje, galvoti jį esant ten, kur ir mes buvojame, kambaryje, darbe, biure, kai susitinkame su kitais…

„Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu“.

Jėzus moko mus dar vieno būdo, kaip mylėti Viešpatį Dievą. Jėzui mylėti reiškia atlikti Tėvo valią, perleidžiant jo dispozicijon savo protą, širdį, energijas, pačią gyvybę: Jis atidavė visą save tam planui, kurį Tėvas Jam buvo parengęs. Evangelija mums rodo jį visada ir visiškai nusikreipusį į Tėvą (plg. Jn 1,18), visada Tėve, visada siekiantį pasakyti vien tai, ką iš Tėvo yra girdėjęs, atlikti vien tai, ką Tėvas jam buvo liepęs nuveikti. To paties prašo ir iš mūsų: mylėti reiškia vykdyti Mylimojo valią, nepusėtinai, visa būtimi: „visa širdimi, visa savo siela ir visu savo protu“. Juk meilė nėra vien jausmas. „Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!“ (Lk 6,46), klausia Jėzus tų, kurie myli vien žodžiais.

„Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu“.

Tad kaip gyventi šiuo Jėzaus įsakymu? Be abejo, užmezgant sūnišką ir draugišką santykį su Dievu, bet visų pirma vykdant tai, ko Jis nori. Mūsų laikysena Dievo atžvilgiu, - taip, kaip Jėzaus, visada reikš būti nuolat atsigręžusiems į Tėvą, klausantis Jo, klusniai, - kad atliktume jo darbą, vien tai ir ne ką kita.
Tuo iš mūsų prašoma didžiausio radikalumo, nes juk Dievui negalima duoti mažiau nei viską: visą širdį, visą sielą, visą protą. O tai reiškia gerai, pilnai atlikti veiksmą, kurio Jis prašo.
Kad gyventume Jo valia ir prisiderintume prie jos, dažnai teks sudeginti savąją, paaukojant visa, ką turime širdyje ar prote nesusijusio su dabartimi. Tai galėtų būti idėja, jausmas, mintis, troškimas, prisiminimas, daiktas, asmuo…
Tad štai visi mes ten, tame, ko iš mūsų prašoma dabartinę akimirką. Kalbėti, skambinti telefonu, klausytis, pagelbėti, studijuoti, melstis, valgyti, miegoti, gyventi jo valia nesiblaškant; atlikti veiksmus išbaigtai, švariai, tobulai, visa širdimi, siela, protu; vieninteliu kiekvieno mūsų veiksmo akstinu turint vien meilę, taip, kad kiekvieną dienos akimirką galėtume ištarti: „Taip, mano Dieve, šią akimirką, šiuo veiksmu mylėjau tave visa širdimi, visa savimi“. Tik šitaip galėsime sakyti, kad mylime Dievą, kad atsilyginame tuo pačiu už jo buvimą Meile mūsų atžvilgiu.

„Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu“.

Įgyvendinti šį Gyvenimo Žodį padės tai, jei kartais patyrinėsime save ir pažiūrėsime, ar tikrai mūsų sieloje Dievas užima pirmąją vietą.
Taigi, pabaigai, ką turime daryti šį mėnesį? Iš naujo pasirinkti Dievą vieninteliu idealu, kaip tą, kuris yra mūsų gyvenimo viskas, sugrąžinant jam pirmąją vietą, tobulai gyvendami jo valia dabartinę akimirką. Privalome galėti jam nuoširdžiai ištarti: „Mano Dievas ir mano viskas“, „Myliu Tave“, „ Esu visa tavo“, „Esi Dievas, esi mano Dievas, mūsų bekraštės meilės Dievas!“

Chiara Lubich (2002 m. spalis)

atsisiųsti

paaugliams

vaikams